Temos

Atnaujinta 2018-10-14

Istoriniai laikai

1253–1995 m.

Legendiniu Kretingos įkūrėju laikomas gotų karalius Armonas, kilęs iš Grutingų giminės. Pasakojama, kad apie IV a. jis užklydo į šias apylinkes ir, susižavėjęs čionykšte gamta bei jos turtais, pasistatė čia Grutingos pilį. 1253 m. balandžio mėn. Kuršo vyskupo Heinricho rašte pirmąkart paminėta Kretingos pilis, ją tuomet valdė didikas Veltūnas drauge su broliais. 1263 m. pilį sunaikino kryžiuočiai.

Praeities tyrinėtojai mano, kad istorinė Kretingos pilis stovėjusi ant Ėgliškių piliakalnio, kuris yra į pietus nuo miesto, kair. Danės (Akmenos) krante.

Lietuvai atitekusioje Kretingos pilies apygardos žemėje XV a. susiformavo Kretingos kaimas, šalia kurio XV–XVI a. kūrėsi nauji kaimai. Jiems administruoti ir valstybinei sienai kontroliuoti Kretingoje buvo įsteigtas dvaras, o valstybiniams mokesčiams rinkti atidaryta muitinė. Kretingos kaimas valdė per 85 valakus žemės, iš kurios 68 valakai buvo ariami. Kaimo žemės plytėjo abipus Akmenos ir ribojosi su Kurmaičių, Dopšaičių, Pryšmančių, Kvecių kaimais, Kretingos dvaru, o pietuose – su Prūsijos kunigaikštyste. Kretingos dvarą valdė Žemaičių seniūnai Kęsgailos, Lietuvos didieji kunigaikščiai Žygimantas Senasis ir Žygimantas Augustas, didikai Chodkevičiai, Sapiegos, Masalskiai, Potockiai, Zubovai ir Tiškevičiai.

Ryškiausią pėdsaką Kretingos istorijai paliko vienas žymiausių Lietuvos karvedžių Jonas Karolis Chodkevičius. Jis skyrė ypatingą dėmesį Kretingos valdai. Akmenos upės kair. krante 1602 m. jis pastatė pirmą bažnyčią ir seniausią Vakarų Lietuvoje vienuolyną, 1605–1617 m. išmūrijo dabartinę bažnyčią ir vienuolyno rūsius. 1607 m. išrūpino Kretingai prekybos teises, o 1609 m. sausio 23 d. Berzaunės pilyje pasirašyta privilegija paskelbė, kad Kretingoje šalia vienuolyno ir bažnyčios kuria miestą, kurį pavadina savo vardu, – Karolštatą (taip vadinosi Kretinga XVII–XVIII a.) ir suteikia Magdeburgo teisę. Suteikdamas vokišką Karolštato (Karolio miesto) vardą J. K. Chodkevičius tikėjosi, kad Prūsijos pasienyje įkurtame mieste mielai lankysis vokiečių amatininkai ir pirkliai. Naujas miestas turėjo priartinti šį pajūrio regioną prie Europos civilizacijos laimėjimų, išmokyti žemdirbius žemaičius amatų ir prekybos paslapčių, paspartinti ūkio raidą ir pažangą, formuoti naujas visuomenės bendravimo tradicijas, pagrįstas savivalda.

1629 m. Kretinga (Cratinen) pirmą kartą, o 1656 ir 1679 m. pakartotinai buvo pažymėta Prūsijos žemėlapyje. Ji žymima dešiniajame Akmenos krante, todėl manoma, kad šie žemėlapiai sudaryti remiantis XVI a. pab. duomenimis ir juose pažymėtas ne miestas, o Kretingos kaimas. Kitame, kairiajame, Akmenos krante išaugęs Kretingos (Karten) miestas pirmąkart pažymėtas 1659 m. Kuršo, Žemgalos ir Žemaitijos žemėlapyje.
J. K. Chodkevičiaus paliepimu, Kretingos miesto pakraštyje, Rotušės aikštės ir Akmenės gatvės kampe, apie 1618–1620 m. buvo pastatyta prieglauda vargšams, taip pat magistratas (miesto taryba) privalėjo įkurti mokyklą, kurios mokytojas turėjo būti katalikas, mokėti lotynų kalbą ir mokyti vaikus „gerų mokslų, pamaldumo Dievui ir gerų papročių, kad būtų naudos ir parama Respublikai“.

Vyskupo Igno Jokūbo Masalskio rūpesčiu, 1775 m. Edukacinė komisija Kretingoje atidarė vidurinę (aukštesniąją) mokyklą, kuri buvo vienintelė to meto Vakarų Žemaitijoje.

Iki XVIII a. antrosios pusės Kretinga buvo medinis miestas. Vyskupo Igno Jokūbo Masalskio laikais pradėta statyti mūrinius namus. 1795 m. prijungus Lietuvą prie Rusijos imperijos, Karolštatu vadinta Kretinga neteko Magdeburgo teisių ir liko provincijos miesteliu. Buvo nebevartojamas ir Karolštato vardas. Miestelis, kaip ir kaimas, oficialiai buvo pradėtas vadinti Kretinga.

Didžiąją XIX a. dalį Kretingą valdė rusų aristokratai Zubovai, iš kurių garsiausias buvo valstybės ir karo veikėjas, imperatorės Jekaterinos II favoritas, kunigaikštis Platonas Zubovas. Grafai Zubovai išmūrijo dvaro rūmus, šalia kurių įkūrė didelį parką. Kunigaikščio P. Zubovo laikais toliau buvo formuojama dvaro sodyba, pradėtas kurti kraštovaizdžio parkas, o palei kelią į miestą (Vilniaus g.) 1816 m. išmūryta akmenų tvora. 1874 m. dvarą įsigijęs grafas Juozapas Tiškevičius pavertė Kretingą savo rezidencija. Jis atnaujino ir praplėtė parką, įrengė keletą fontanų, pastatė skulptūrų, rekonstravo rūmus, oranžerijoje įkūrė garsųjį Žiemos sodą. 1882 m. J. Tiškevičius kartu su grafu M. Zubovu ir kunigaikščiu B. Oginskiu Kretingoje nutiesė pirmąją Lietuvoje telefono liniją, sujungusią Rietavo, Plungės ir Kretingos dvarus. Apie 1890 m. buvo įrengta elektrinė, kuri gamino elektrą rūmams ir Žiemos sodui. 1898 m. Marija Tiškevičiūtė buvusioje dvaro ligoninėje atidarė pirmąjį Lietuvoje lietuvišką vaikų darželį.

1912 m. kunigo Antano Bizausko – tėvo Pranciškaus OFM rūpesčiu, savo veiklą atgaivino Kretingos pranciškonų vienuolynas, tarpukariu tapęs visos Lietuvos pranciškonų dvasiniu, švietėjišku, kultūriniu ir administraciniu centru.

1915 m. įkurta Kretingos apskritis, nutiestas Kretingos–Skuodo geležinkelis. 1919 m. pr. suformuotos valsčiaus ir apskrities savivaldybės, atidaryta apskrities ligoninė.

1924 m. Kretingai suteikiamos miesto teisės, atkuriama savivalda. Savivaldybė ėmėsi tvarkyti miesto gatves, turgaus aikštę. 1930 m. atidengtas Nepriklausomybės paminklas, surengta pirmoji dainų ir sporto šventė. 1932 m. Kretingą su laikinąja sostine Kaunu sujungė Kretingos–Telšių geležinkelis. 1935 m. įkurta Kretingos biblioteka ir muziejus. 1936 m. prie miesto prijungtas kitapus Akmenos upės buvęs Kretingos kaimas – Kretingsodis. 1938 m. pastatytas modernus gaisrinės ir miesto savivaldybės pastatas, pradėta Lietuvos banko rūmų statyba.

1932 m. vienuoliai pastatė Šv. Antano Misijų kolegiją, pavadintą Pranciškonų ordino vyrų gimnazija, 1933 m. įrengė Lurdo grotą, 1934–1935 m. išmūrijo Šv. Antano rūmus – prieglaudą tėvynėn grįžtantiems išeivijos lietuviams.

1940 m. birželio–liepos mėn. apylinkėse įsikūrus raudonosios armijos ir NKVD pasienio kariuomenės daliniams, Kretinga paversta uždaru miestu. Šv. Antano rūmai tapo NKVD pasienio kariuomenės brigados štabu ir kalėjimu. 1941 m. birželio 14 d. iš Kretingos apskrities ištremta 311 žmonių. 1941 m. birželio 26 d. kilęs gaisras sudegino didelę miesto dalį. Vokiečių okupacijos metais nacistai sunaikino Kretingos žydų bendruomenę. 1949–1952 m. iš miesto ištremta 120 žmonių.

1950 m. birželio 20 d. apskritis panaikinama, o Kretinga paskiriama rajono centru. Prie miesto buvo prijungtas Bajorų kaimas, kuris netrukus tapo pramoniniu miesto rajonu.

1958 m. atidarytas Žemės ūkio technikumas, tais pačiais metais – ir muzikos mokykla. 1959 m. baigta statyti naujoji ligoninė.

1969 m. įkurtas Kretingos liaudies muzikos dramos teatras (dabar – Egidijaus Radžiaus Kretingos dramos teatras), 1972 m. pastatyti kultūros rūmai, 1979 m. pradėjo veikti vaikų liaudies teatras (dabar – teatras-studija „Atžalynas“, režisierius Algimantas Verbutas).

1990 m. po ilgų okupacijos metų laisvuose rinkimuose išrinkta Miesto taryba. 1995 m. Kretingos miestas savivaldos teises perduoda Kretingos rajono tarybai, kuri miestui administruoti skiria seniūną.

Lina Buikienė, 2011

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

  1. KANARSKAS, Julius. Kretinga: praeities skraistę praskleidus. Kretinga: Druka, 2009, p. 19–23, 27–67. ISBN 978-609-404-057-3.
  2. Kretinga: [fotoalbumas]. Klaipėda: Libra Memelensis, 2003, p. 5–8. ISBN 9955-544-16-3.
  3. Kretingos rajonas. Sudarė Reimunda Ruškuvienė. Vilnius: Algimantas, 2001, p. 2–4. ISBN 9986-509-62-9.
  • Savivaldybės biudžetinė įstaiga.
  • Kodas 190287259.
  • Duomenys kaupiami ir saugomi
  • Juridinių asmenų registre
Dažniausiai užduodami klausimai