Atnaujinta 2023-10-18
Mėguvos gatvė
Istorijos šaltiniai liudija, kad keičiantis istorinėms epochoms Mėguvos gatvė Kretingoje ne kartą keitė savo vardą, o krašte vykę politiniai ir socialiniai santykiai ne sykį kaitaliojo jos gyventojus. Per Kretingos (Karolštato) miesto 410-metį gatvė turėjo mažiausiai septynis vardus.
Gatvė atsirado po to, kai žymus Lietuvos karvedys Jonas Karolis Chodkevičius 1609 m. pradžioje nusprendė kairiajame Akmenos upės krante, priešais bernardinų vienuolyną ir bažnyčią pastatyti miestą, kuriam suteikė savivaldos teisę.
Pirminis miesto planas neišliko, tačiau urbanistinę miesto struktūrą atspindi matininko Pranciškaus Jodkos 1771 m. sudarytas miesto ir jam priklausančių žemių planas. Jis liudija, kad miestas buvo statomas pagal Valakų reformos metu prekybos ir amatų centrams statyti bei pertvarkyti naudotą standartinį planą. Fundatoriaus paskirti matininkai parinko vietas turgavietei, gatvėms, posesijoms, namams, sodams, daržams ir dirbamai žemei. Nuo visų Turgaus aikštės keturių kampų buvo nutiestos pirmosios 8 gatvės, sujungusios miestą su svarbiais užmiesčio keliais, bažnyčia ir dvaru. Nuo aikštės pietvakarinio kampo ėjo pagrindinis prekybos kelias, jungęs Kretingą su Klaipėdos uostu ir Palanga.
Miesto inventoriai liudija, kad dabartinei Mėguvos gatvei XVII–XVIII a. buvo skiriamas ypatingas vaidmuo: ja nuo turgavietės Klaipėdos link turėjo būti nutiestas naujas traktas – tiesus ir platus kelias prekėms į Prūsijos karalystę ir iš jos į Žemaitiją gabenti. Dėl to naujoji gatvė buvo pavadinta Klaipėdos vardu, kuriuo buvo vadinama beveik iki XIX a. vidurio.
Istorinės aplinkybės lėmė, kad ši gatvė taip ir netapo magistraliniu keliu, o ilgus šimtmečius buvo viena trumpiausių gatvių, įsirėžusi į plačią daubą prie miesto pietinės ribos. Iš jos buvo galima patekti tik į bendrąsias miesto ganyklas, plytėjusias į pietus nuo miesto ribos, taip pat į XIX a. už miesto sienos atsiradusias žemdirbių sodybas.
Dabartinius kontūrus gatvė įgavo tik XX a. pabaigoje, prasidėjus naujo gyvenamųjų namų kvartalo statybai tarp senamiesčio ir Jauryklos upės.
1771 m. planas liudija, kad abipus gatvės buvo išmatuotos 8 posesijos. Kairėje pusėje pirmoji posesija ėjo lygiagrečiai gatvei ir šiauriniu galu rėmėsi į aikštę, o kitos 7 posesijos į gatvę buvo atsuktos galu. Gatvės pradžioje, dešinėje pusėje, buvo 3 posesijos ir minėta posesija kairėje pusėje oficialiai priklausė Turgaus aikštei. Tai reiškė, kad šios posesijos buvo komercinės, o jas iš dvaro išsinuomoję miesto piliečiai turėjo mokėti didesnius mokesčius negu apsigyvenę miesto pakraščiuose.
Visos posesijos buvo stačiakampio plano, vienodo dydžio. Prie turgavietės priskirtų posesijų nuomininkai privalėjo miesto iždui kasmet mokėti po 4, o gatvės gilumoje, arčiau miesto ribos gyvenę nuomininkai – po 3 auksinus. Pagal to meto kainas tai nebuvo aukštas mokestis: pavyzdžiui, dvi išdirbtos jaučio odos kainavo per 13 auksinų.
Visų posesijų užstatymas buvo labai panašus, beveik standartinis. Kiekvienos posesijos pradžioje, dažniausiai kairiajame kampe prie gatvės stovėjo po stačiakampio plano namą, į gatvę atsuktą siauruoju fasadu. Tik abiejuose priešpaskutiniuose sklypuose abipus gatvės namai buvo kampinio („L“ raidės) plano. Namai buvo mediniai, vieno aukšto, 1–2 kambarių, su kamaromis ir virtuvėmis, šiaudiniais stogais, be kaminų. Ties posesijos viduriu kieme stovėjo mediniai ūkiniai pastatai, už kurių buvo daržai.
Miesto valdymo nuostatai reikalavo iš posesijų nuomininkų (namų savininkų) savo lėšomis išgrįsti priešais savo sklypą pusės gatvės pločio ruožą.
Karolštato (Kretingos) miestas XVII–XVIII a. buvo krikščionių gyvenvietė, kurioje leista nuolat gyventi tik katalikams ir protestantams. Tiesa, protestantų religinės teisės buvusios apribotos, todėl didžiąją miesto piliečių daugumą sudarė katalikai. Pirmasis išsamus miesto piliečių sąrašas iš 1771 m. Kretingos grafystės inventoriaus liudija, kad tuometinėje Klaipėdos (t. y. Mėguvos) gatvėje gyveno Martynas Vaitkevičius, Jurgis Sudmanas, Liudvikas Liauba, Simonas Bernatavičius, Kazimieras Šaulinskis, Adomas Tycas, Liudvikas Beniušis ir Jonas Andrejauskis. Iš jų Martynas Vaitkevičius vertėsi gėralų gamyba ir pardavimu. Gatvės gale buvo suprojektuoti sklypai statybai broliams Sakavičiams ir Joselienei.
Manoma, kad šioje gatvėje XVIII a. stovėjusius namus ir ūkinius pastatus sunaikino 1788 m. balandžio–birželio mėn. kilę 3 dideli gaisrai.
Naujieji namai buvo statomi jau per posesijos plotį, lygiagrečiai gatvei, t. y. į ją atsukti nebe siauruoju, o ilguoju (šoniniu) fasadu.
Nuo miesto įkūrimo jame gyventi buvo draudžiama ne krikščionims – musulmonams, judėjams ir pan. Jiems buvo leidžiama mieste lankytis tik turgaus ir prekymečių dienomis, kuriomis jie galėjo prekiauti turgavietėje, sudaryti rotušėje sandorius su miesto piliečiais. Tačiau jiems nebuvo uždrausta gyventi už miesto ribų. Todėl šalia tuometinės Klaipėdos (dab. Mėguvos) gatvės, už miesto ribos buvusioje Akmenos upės saloje, prie vandens malūno, XVIII a. įsikūrė žydų bendruomenė, kurios nariai teikė amatininkų paslaugas, nuomojosi dvaro smukles ir malūnus, vertėsi smulkia prekyba.
Skatindamas verslininkų ir amatininkų žydų kūrimąsi, Kretingos dvarininkas, Vilniaus vyskupas, kunigaikštis Ignotas Jokūbas Masalskis leido jiems apsigyventi Klaipėdos (dab. Mėguvos) gatvės tąsoje už miesto sienos, prie būsimo trakto į Klaipėdą. Čia jiems buvo leista statytis gyvenamuosius namus, pasistatyti savo maldos namus-mokyklą. Viena pirmųjų čia įsikūrė Joselienė (auksakalio Joselio Leibovičiaus arba druskos pirklio Joselio Solmovičiaus žmona), kuriai, kaip nurodo 1771 m. inventorius, gatvės gale buvo suprojektuotas sklypas „bravorui“, t. y. pilstomų svaigalų daryklai ir parduotuvei pasistatyti.
Po Lietuvos inkorporacijos į Rusijos imperiją Kretingai praradus savivaldą, neliko Magdeburgo teisės suteikimo privilegijoje buvusių suvaržymų, draudžiančių mieste gyventi ne krikščionims. Jau XIX a. pirmoje pusėje žydų bendruomenė įsigijo ir apgyvendino į pietus nuo Turgaus (dab. Rotušės) aikštės tarp Klaipėdos (dab. Mėguvos) ir Prūsų (dab. Žemaičių) gatvių buvusias posesijas, o Klaipėdos (dab. Mėguvos) gatvė tapo bendruomenės dvasiniu centru.
Šioje gatvėje 1802 m. jau stovėjo medinė sinagoga, gyveno rabinas, veikė religinė mokykla. Sinagogoje vykdavo pamaldos, buvo skaitomas ir aiškinamas Tanachas (Senasis Testamentas). Sinagoga tarnavo ne tik kaip maldos namai, bet ir kaip mokykla. Todėl jidiš kalboje abi šios įstaigos – sinagoga ir mokykla – buvo vadinamos vienu žodžiu – „šul“. Iš žydų šį terminą pasiskolinę žemaičiai „šulėmis“ („šoulėmis“) taip pat ėmė vadinti tiek sinagogas, tiek šalia jų buvusius mažesnius maldos namus-mokyklas.
Per 1854 m. gaisrą pirmoji Kretingos sinagoga ir didelė dalis kitų visuomeninių ir gyvenamųjų žydų namų sudegė. Iš Rusijos valdžios padegėliams pavyko gauti apie 15 tūkst. rublių paskolą, už kurią bendruomenė 1860 m. pasistatė mūrinę sinagogą (teritorijoje, kur vėliau iškilo viešbutis „Mėguva“), o netoli jos – kloizą (nedidelius maldos ir judaizmo mokymo namus).
XX a. pradžioje be pagrindinių maldos namų – sinagogos, veikė pora kloizų. Senajame kloize buvo nagrinėjama Mišna – judaizmo religinių išminčių paskelbtų įstatyminių nutarimų sąvadas, pagrindinė Talmudo (daugiatomio judaizmo religinių raštų rinkinio) dalis, o Mažajame kloize – Psalmynas.
Šalia sinagogos stovėjo rabino namas. Rabinais tapdavo įtakingiausi bendruomenės nariai, gavę visapusišką išsilavinimą. Rabinas mokė judaizmo religijos, kontroliavo religines apeigas, turėjo ekskomunikos teisę, atstovavo bendruomenei vietinės valdžios institucijose.
XIX a. 2–3 dešimtmetyje rabinu buvo Aronas Kretingeris, savo pavardei pasirinkęs Kretingos vardą. Vėliau jis buvo perkeltas į Pinską (Baltarusija), parašė Talmudą (judaizmo religinių raštų rinkinį) aiškinančią knygą „Tosfos Aharon“ (išleista 1858 m. Karaliaučiuje). Vėliau rabinais buvo Mauša Jicchokas (maždaug nuo 1854 m.), Šlioma Zalmanas Zaksas (miręs 1876 m.), Samuelis Izaokas Horvicas.
Vienas garsiausių rabinų – Elijas Beras Levinzonas (1822–1888), gimęs, gyvenęs ir miręs Kretingoje. Baigęs mokslus jis tapo įtakingu rabinu ir garsiu bankininku, pasivadino jo kilmę iš Kretingos patvirtinančiu Rebi Elinkos Kretingerio vardu. Su Klaipėdos rabinu Izaoku Rylfu jis organizavo akcijas, kuriomis siekė atkreipti Vakarų Europos visuomenės dėmesį į Rusijoje prasidėjusius žydų pogromus bei rusų valdžios vykdomą diskriminacinę politiką žydų atžvilgiu.
Kitas rabinas Rabi Arija Leibas Lipkinas (Lipmanas; 1840–1902) Kretingoje parašė dvi religines knygas: „Giesmių giesmės“ knygos komentarus „Divre yedidyah“ (1878 m.) ir „Ohr hayom“ („Dienos Šviesa“; 1883 m.), kurios buvo išleistos Vilniuje 1895 ir 1901 m. Po jo rabinais buvo Zvi Hiršas Šoras (1903 m.), Zvi Zivas Šaras (nuo 1903 m.) ir Benjaminas Perskis (miręs 1941 m.).
Dauguma žydų pastatų 1889 m. vasarą vėl sudegė, bet netrukus buvo atstatyti. Juos atstatant svariai prisidėjo Sanderlando (Anglija) žydų bendruomenė, kurios daugumą sudarė iš Kretingos emigravę žydai. Jie įsteigė Kretingos paramos fondą, kurio lėšomis buvo atstatyta sinagoga ir betmidrašas. Per 1908 m. gaisrą vėl degė sinagoga, sudegė abu kloizai, betmidrašas ir daug namų. Juos bendruomenė baigė atstatyti tik 1912 m.
Sinagoga buvo istorizmo architektūros, tinkuoto mūro, stačiakampio plano, pailga rytų–vakarų kryptimi, trijų aukštų, kalkėmis baltintomis sienomis, su dvišlaičiu stogu, priekiniu fasadu atsukta į vakarus. Sienas į vertikalias plokštumas skaidė aukšti kontraforsai, kurių viršutinės dalys buvusios stačiakampio bokštelio su keturšlaičiu stogeliu pavidalo. Durų ir langų angos buvo arkos pavidalo, tik priekinio fasado viršutinės dalies šonuose – pusiau apskritos, o viršuje – apskritos. Prie pastato pagrindinio fasado sienos dešinėje pusėje vėliau, tikėtina, po 1908 m. gaisro, buvęs pristatytas prieangis su dvišlaičiu stogeliu, stačiakampėmis durimis ir langu.
Į šiaurę nuo sinagogos, arčiau turgavietės, kairėje gatvės pusėje, po 1889 m. gaisro buvo pastatytas betmidrašas. Tai buvo judaizmo religijos studijų ir maldos namai, kuriuose žydų jaunuoliai studijavo Torą, Talmudą ir potalmudinę rabinistinę literatūrą.
Išlikusi ikonografija leidžia teigti, kad betmidrašo pastatas buvo raudonų plytų mūro, stačiakampio plano, orientuotas ilguoju fasadu lygiagrečiai sinagogai. Iš pradžių jis buvo dviejų aukštų, su mansardos tipo patalpomis pastogėje, dvišlaičiu stogu, segmentinėmis ir stačiakampėmis durų ir langų angomis, pagrindiniu (siauruoju) fasadu atsuktas gatvės link. Pastatas buvo netinkuotas, o savo tūriu ir aukščiu prilygo sinagogai. Po 1908 m. gaisro jis buvo rekonstruotas į dviejų aukštų pastatą su keturšlaičiu apskardintu stogu.
XIX a. Kretingos žydai ir žemaičiai buvusią Klaipėdos (dab. Mėguvos) gatvę, kurioje stovėjo sinagoga, maldos namai ir betmidrašas, pradėjo vadinti Šulės vardu, kuris tuo metu buvo tapatus žodžiui „sinagoga“. Tuo tarpu rusų kalba rašytuose dokumentuose šis pavadinimas buvo verčiamas pirmine žodžio „šul“ prasme, ir gatvė nuo XIX a. vidurio oficialiai vadinta Mokyklos gatve (улица Школьная).
1837 m. plane abipus gatvės buvusios 8 posesijos, o 1854 m. – 10 žemės sklypų. 1879–1890 m. minimos 6 namų valdos, už kurias mokesčius dvarui mokėjo žydų bendruomenė (už sinagogos ir mokyklos sklypus) ir 4 privatūs nuomininkai: Hiršas Sadovskis, Hiršas Teplicas, Markus Špicas ir Kovka Jankovka.
1915 m. vokiečiams užėmus Kretingą ir įsteigus okupacinį valdymą, visos miesto gatvės buvo pervadintos vokiškais vardais. Duomenų apie katalikų apgyvendintų gatvių vardus išliko Kretingos Romos katalikų bažnyčios parapijiečių registro knygose, o apie vien žydų tuo metu apgyvendintos Mokyklos (Sinagogos) gatvės pervadinimą duomenų nėra.
Vokiečių duoti gatvėvardžiai išsilaikė iki 1920 m. Susiformavus valsčiaus savivaldai, vokiškus gatvių pavadinimus pradėta keisti lietuviškais. Atsižvelgiant į tai, kad Mokyklos (Sinagogos) gatvėje gyveno vien judėjai, tuo metu vadinti izraelitais, gatvė buvo pervadinta Izraelitų vardu.
1928–1930 m. Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio ir Vytauto Didžiojo mirties 500-ųjų metinių proga miesto savivaldybė daugelio gatvių pavadinimus pakeitė. Vietoje Izraelitų atsirado Daukanto gatvė, pavadinta Kretingos bernardinų parapinėje mokykloje XIX a. pradžioje besimokiusio lietuvių istoriko, rašytojo ir švietėjo Simono Daukanto garbei.
Tarpukariu Izraelitų (Daukanto) gatvėje sinagoga ir betmidrašas tebebuvo mūriniai. Žydų privatūs namai bei bendruomenės pastatai buvo mediniai, vienaukščiai, su mansardomis. Namų sienos buvo apkaltos lentomis, stogai dengti skiedromis, kurias apskrities valdžia reikalavo „nudažyti švediškais raudonais dažais“. Namų valdos gilumoje stovėjo nedideli pagalbiniai ir ūkiniai mediniai pastatai.
Už sinagogos buvo medinė mikva – ritualinė žydų pirtis. Jos viduryje buvo įrengtas į žemę įgilintas stačiakampio plano, 3 x 1,5 m dydžio baseinas vandeniui nepralaidžiomis betoninėmis sienelėmis ir dugnu. Mikvoje judėjas atlikdavo apsivalymo ritualą priimdamas judaizmą, po mirusiųjų šermenų ir laidotuvių, palietęs mirusį žmogų ar kritusį gyvulį, susirgęs raupsais, žydės – po mėnesinių ir gimdymo. Apsivalymas buvo atliekamas pilnai pasineriant į vandenį.
Apie 1930 m. gatvės gale, Akmenos upės slėnio dauboje, žemės sklypą įsigijo lietuvis, apskrities savivaldybės tarnautojas Antanas Mickevičius, atsikėlęs į Kretingą iš Aukštaitijos. Jis pasistatė raudonų plytų vienaukštį namą su mansarda, kurio patalpas nuomojo valstybinėms įstaigoms. 1935–1936 m. čia gyveno ir dirbo Šiaulių apygardos teismo tardytojas Liudvikas Nezabitauskas, kuris prieš tai, 1934 m. vasario 11 d.–rugpjūčio 22 d., su kitais tardytojais atliko parengtinį Klaipėdos krašto hitlerininkų (zasininkų) tardymą.
1936 m. pastate buvo įkurdinta Kretingos apskrities komendantūra. Čia veikė raštinė, dirbo naujokų šaukimo komisija, glaudėsi XV (Kretingos) šaulių rinktinės štabas, o palėpėje buvo įrengtas komendanto butas. Esant karo padėčiai komendantas turėjo teisę administracine tvarka bausti asmenis už priešvalstybinę veiklą ir kontrabandą, uždaryti juos į kalėjimą ar ištremti į kitą apskritį. Pavyzdžiui, 1935 m. komendantūros darbuotojai atliko kratą betmidraše, kurio palėpėje aptiko uždraustos antivalstybinės komunistinės literatūros. Už jos slėpimą rabino sūnus Beras Perskis, Leiba Gilis ir kiti suimtieji karo komendanto nutarimu buvo uždaryti į kalėjimą.
Po Klaipėdos krašto aneksijos 1939 m. komendantūra patalpas užleido Pasienio policijos VIII Kretingos rajonui, saugojusiam 48 km ilgio valstybinės sienos ruožą. Nuo 1944 m. pabaigos pastate šeimininkavo SSRS gynybos ministerija, įrengusi jame Kretingos apskrities (nuo 1950 m. – rajono) karinį komisariatą, kuriame buvo mobilizuojami ir į Sovietų armiją tarnauti siunčiami Kretingos krašto jaunuoliai.
Nacių okupacijos pradžioje prasidėjus represijoms prieš žydus, rabino Benjamino Perskio ieškantys baudėjai 1941 m. birželio 26 d. padegė sinagogą, tikėdamiesi tokiu būdu išvaryti rabiną iš pastato, kuriame, jų manymu, jis slapstėsi. Ugnis persimetė į šalia stovėjusius pastatus. Po gaisro gatvėje liko sinagogos ir betmidrašo griuvėsiai bei medinių namų pamatai. Ugnis nepalietė tik gatvės gale, dauboje stovėjusio mūrinio Antanui Mickevičiui priklausiusio namo.
Pagal 1942 m. inžinieriaus Vladimiro Zubovo parengtą miesto atstatymo projektą Daukanto (dab. Mėguvos) gatvės turėjo nebelikti. Jai priklausančioje teritorijoje buvo numatyta pastatyti didelį ir modernų Kretingos gimnazijos (vidurinės mokyklos) pastatą. Po karo taip pat buvo sumanyta gatvę panaikinti, o jos pradžioje pastatyti kino teatrą.
Trūkstant lėšų naujoms visuomeninės paskirties pastatų statyboms ir pradėjus statyti gyvenamuosius namus, gatvė buvo palikta ir turėjo tapti, kaip ir XVII–XVIII a. planuose, naujo magistralinio kelio į Klaipėdą pradžia.
1948 m. prie šios gatvės buvo pastatytas pirmasis pokariu daugiabutis (4 butų) dviaukštis namas, o po kelerių metų sinagogos vietoje įrengta autobusų stotis.
1949 m. miesto valdžia pakeitė gatvių pavadinimus, suteikdama joms sovietinius vardus. Taip Daukanto (dab. Mėguvos) gatvė buvo pavadinta vieno iš Lietuvos komunistų partijos įkūrėjų Karolio Požėlos vardu. Po 40-ties metų Kretingos miesto vykdomasis komitetas daliai gatvių grąžino ikikarinius vardus, o kitoms suteikė naujus pavadinimus. K. Požėlos gatvė buvo pavadinta istorinės kuršių žemės – Mėguvos – vardu.
1989 m. kovo 1 d. karo metais sudegusios ir sugriautos sinagogos bei pokariu čia veikusios autobusų stoties vietoje pastatytas viešbutis „Mėguva“. Tačiau kovo 21 d. komisija nustatė, kad viešbutyje nėra hidroizoliacijos, būtina keisti radiatorius ir naujai įstiklinti vėjo nesulaikančią oranžeriją, vienas kambarys – avarinės būklės. Po privatizacijos pastatas apleistas. Savininkui – bendrovei „Palangos Agila“ – Kretingos rajono savivaldybė už statinio nepriežiūrą skiria baudas, pakėlė nekilnojamojo turto mokestį.
Gatvėje išliko vienintelis istorinis pastatas – Antano Mickevičiaus namas. Panaikinus sovietmečiu jame veikusį karinį komisariatą, 1991 m. pastatą buvo perėmusi Lietuvos šaulių sąjungos Žemaitijos rinktinė, įkūrusi čia štabą ir šaulių namus, taip pat nemokamai nuomojusi patalpas Tremtinių klubui, Lietuvių tautininkų sąjungos skyriui ir pan. Iš JAV parvykus savininko sūnui Eugenijui Mickevičiui, namas teismo sprendimu buvo grąžintas teisėtam turto paveldėtojui.
Istoriniai faktai liudija, kad šiandien Mėguvos vardu vadinama gatvė egzistuoja jau daugiau kaip 400 metų, o ilgiausiai ji išlaikė pirminį Klaipėdos vardą, kuriuo buvo vadinama daugiau kaip 200 metų. Vėliau, pusantro šimto metų joje dominavo žydų bendruomenė, davusi du gatvėvardžius: pirmąjį – Mokyklos (neoficialiai – Šulės, t. y. Sinagogos), naudotą apie 100 metų, o kitą – Izraelitų, naudotą tik apie 10 metų. Pradedant kaizerine ir baigiant sovietų okupacija gatvėvardžius pradėta ideologizuoti, atsisakyta senų, istoriškai savaime susiklosčiusių pavadinimų, pakeičiant juos naujai valdžiai ar santvarkai priimtinais vardais.
Mėguvos vardas Kretingos miestui nėra atsitiktinis ir svetimas. XIII a. Kretinga buvo Vakarų Lietuvoje gyvenusių kuršių Mėguvos žemės širdis – administracinis, gynybinis ir ūkinis centras. Mėguvos gatvė jungia miestą su Ėgliškių kaimu, kuriame stovėjo istorinė Kretingos pilis, vyko įnirtingi mūšiai tarp senovės kretingiškių ir jų žemes pavergti siekusių atvykėlių kryžiuočių.
Buvo Kretingos rajono politikos ir visuomenės veikėjų siūlymų gatvę pervadinti Sinagogos vardu.
Parengė Rita Vaitkienė, 2023
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:
- KANARSKAS, Julius. Mėguvos gatvės istorija. Švyturys, 2018, rugs. 15, p. 5–6.
- KANARSKAS, Julius. Mėguvos gatvės istorija. Švyturys, 2018, rugs. 19, p. 5–6.
- SINUŠIENĖ, Ligita. Sujudusi ieškoti viešbučio statytojų valdžia nežino, ką pasiūlyti. Švyturys, 2020, saus. 11, p. 1, 8.
