Atnaujinta 2023-10-05
Klaipėdos gatvė
Klaipėdos gatvė yra viena seniausių Kretingos gatvių, nors miesto dalimi ji tapo tik prieš 90 metų. Kelis šimtmečius ja ėjo kelias į Vakarų Europą, o ties Bajorais buvusi valstybinės sienos užkarda skyrė kretingiškius nuo Vakarų civilizacijos.
Klaipėdos gatve nuo seno ėjo svarbus prekybos traktas, jungęs šiaurės vakarų Žemaitiją su Klaipėdos uostu. Jo reikšmė ypač išaugo XVI a. pabaigoje, kai po Valakų reformos pagausėjo eksportui auginamų grūdinių kultūrų derlius. Nuo Salantų ar Kartenos pusės vykę pirkliai su prekėmis į šį kelią per Akmenos upę kėlėsi prie Kretingos dvaro.
1609 m. Kretingai suteikus Magdeburgo teisę ir pastačius Karolštato miestą, iš jo turgavietės Klaipėdos kelio link buvo vykstama Birutės gatve, per Akmenos slėnyje esančią salą. Nuo jos Pelėdos kalno šlaitu keliauninkai kilo į priešingame krante buvusį Kretingos kaimą, žemaičių vadintą Kretingsodžiu.
Apie Pelėdos kalną, nuo kurio prasideda Klaipėdos gatvė, sklando įvairūs pasakojimai. Vienas jų mena, kad ant kalno stovėjusi Kretingos pilis. Esą, kryžiuočiams ją užpuolus, pilies gynėjai taip gerai paslėpė savo turtus, kad tvirtovę užėmę užpuolikai nieko nerado. Kartą per metus kalno papėdėje ties Akmena atsiveriąs urvas, vedantis į pilies požemius. Esą, ne vienas drąsuolis pro šį urvą įėjo ieškoti paslėptų lobių, tačiau grįžti iš požemių nė vienam nepavyko.
XVII–XVIII a. ant Pelėdos kalno, gatvės pradžioje, dešinėje jos pusėje, stovėjo trys Kretingos kaimo sodybos. Vienoje jų, ties kryžkele su Palangos vieškeliu, veikė smuklė. Toliau, sienos su Prūsija (Vokietija) link, abipus kelio plytėjo bendrosios kaimo ganyklos ir pievos. Nuo jų į vakarus tęsėsi dirbami laukai, už kurių ošė beržynas. Kitapus valstybinės sienos vokiečių teritorijoje dešinėje kelio pusėje driekėsi Lampzaičių (Lampsaten), tarp kelio ir Akmenos upės – Bajorų (Bajohren), o gatvės gale arčiau santakos su Tenže – Šlažių (Schlaszen) kaimų žemės.
Šiuo keliu nuo Kretingos Klaipėdos link nuolat traukė pirkliai su prekių vilkstinėmis. Jono Karolio Chodkevičiaus rūpesčiu 1607 m. Varšuvos seimo išduota prekių sankrovos teisė leido kretingiškiams nevaržomai prekiauti su Gdansku, Karaliaučiumi, Klaipėda ir kitais Prūsijos miestais. Į šiuos prekybos centrus pirkliai daugiausia gabeno grūdus, o taip pat – žvėrių kailius, vašką, medų, gyvulius, medžio anglį, paukščius ir pan.
XVII–XVIII a. Kretingos dvaro inventoriuose duomenų apie sienos perėjimo infrastruktūrą nėra. Kiek daugiau apie tai žinių – iš carinės Rusijos laikų. Tuo metu valstybinė siena ėjo tarp dabartinių namų valdų Klaipėdos g. 111 ir 115, o kitoje gatvės pusėje – iki sklypo Klaipėdos g. 62.
XVIII a. pab.–XX a. pr. sienos apsaugai Kretingos dvaro lėšomis ir statybinėmis medžiagomis pasienyje, kairėje gatvės pusėje, dabartinio namo Klaipėdos g. 111 sklype iškilo sienos prižiūrėtojo namas, kurį vokiečių šaltiniai kartais vadina muitine. Jis buvo tinkuoto mūro, vienaukštis, pastatytas lygiagrečiai gatvei, su dvišlaičiu čerpių stogu ir medine veranda prie pagrindinio įėjimo.
Name rezidavo valstybinės sienos perėjimą kontroliavęs rusų pasienio tarnybos pareigūnas ir sienos perėjimo punktą saugantys sargybiniai. Priešais jį stovėjo sienos sargybinio būdelė, pakeliama kelio užkarda, o abipus jos – valstybinę sieną ženklinantys stulpai. Sargybiniai budėjo prie užkardos, tikrino sieną kertančius asmenis, kartu su žandarais pasienyje gaudė kontrabandininkus. Panašu, kad pastate buvo atliekamos ir kai kurios muitinimo procedūros, nors pati muitinė carinės Rusijos laikais veikė Kretingos mieste. Šio pastato kieme stovėjo pagalbinis ūkinis pastatas žirgams laikyti. Šalia turėjo būti ir pakhauzas – sandėlis prekėms ir kroviniams saugoti.
Kretingos sienos perėjimo punkte buvo sulaikytas ne vienas kontrabandininkas, tarp kurių būta ir knygnešių. 1886 m. su lietuviška spauda įkliuvo Ignas Bražinskas ir Jonas Ramonas, o 1888 m. – Pranas Jašinskas, Antanas Rudys ir Pranas Vaišnoras. Ne sykį kontrabanda užsiėmė ir grafaitė Elena Klotilda Tiškevičiūtė su seserimis. Iš Klaipėdos sau ir artimiesiems parsiveždavo įvairių prekių, kurias, kad nereikėtų mokėti muito, išslapstydavo karietoje arba po rūbais. Klotildos sesuo Marija, pasinaudodama tuo, kad grafaitės karietos pareigūnai netikrino arba tikrino aplaidžiai, ne sykį iš Klaipėdos ar Kretingalės į Kretingos vienuolyną parvežė Tilžėje išleistų lietuviškų katalikiškų spaudinių, kurie per atlaidus paplisdavo į kitas Žemaitijos parapijas.
Už sienos prižiūrėtojo namo, pastato Klaipėdos g. 109 vietoje, stovėjo medinė smuklė, kurioje apsistodavo keliautojai, trumpindami laiką, kol vokiečiai įsileis juos į savo teritoriją.
Po baudžiavos panaikinimo dirbamoje Kretingos kaimo žemėje netoli sienos įsikūrė penki naujakuriai, savo nausėdiją pavadinę Penkininkais. Netrukus šis vietovardis prigijo visai apylinkei.
1870 m. Kretingos kaimo žemėlapyje kairėje kelio pusėje, į pietus nuo Klaipėdos ir Sukėjų gatvių sankryžos, yra pažymėtos kapinės. Manoma, kad jose laidotos užkrečiamųjų ligų epidemijų aukos, savižudžiai, nekrikštai ir kitatikiai (ne katalikai), mirę Penkininkuose ir greta buvusiame Platonavo (Slučkų, Zaštardų) palivarke, taip pat pasienyje nukauti neatpažinti kontrabandininkai.
Vokiečių pusėje esančiuose kaimuose stovėjo kelios fermerių sodybos, o pietiniame Lampzaičių pakraštyje dešinėje kelio pusėje veikė evangelikų liuteronų kapinės, skirtos taip pat Bajorų ir Šlažių gyventojams laidoti. Už kapinių aukštumoje stūksojo vėjo malūnas.
Pasienyje, kelio į Kretingą kairėje pusėje, daugiabučio namo Klaipėdos g. 92 vietoje, stovėjo vokiečių muitinė, šalia kurios skersai kelio buvusi įrengta kelio užkarda. Muitinės pastatas buvęs tinkuoto mūro, vienaukštis, su dvišlaičiu čerpių stogu, pastatytas lygiagrečiai gatvei. Seni atvirukai liudija, kad vokiečiai savo užkardą buvo patobulinę: kelio užtvarui pakelti naudojo rankinę gervę. O Kretingos pusėje užtvarą rusų sargybiniai pakeldavo ar nustumdavo į šoną rankomis.
1892 m. iš Klaipėdos iki valstybinės sienos per Lampzaičius palei gatvę buvo nutiesta geležinkelio vėžė, o atokiau nuo sienos ir muitinės pradėta statyti geležinkelio stotis. Šis geležinkelis šiauriausią Vokietijos imperijos pakraštį sujungė su svarbiais jos prekybos, pramonės ir administracijos centrais. Juo Klaipėdą, Tilžę, Karaliaučių ar Berlyną nesunkiai galėjo pasiekti ir Kretingos pirkliai, poilsiui į Vakarų Europos kurortus vykstantys didikai. Traukiniais buvo daug patogiau ne tik keliauti, bet ir gabenti prekes, krovinius.
1895 m. Bajorus, Lampzaičius ir Šlažius sujungus, naujajai gyvenvietei ir geležinkelio stočiai buvo paliktas Bajorų pavadinimas. Joje abipus gatvės ėmė kilti mūriniai 1–2 aukštų gyvenamosios ir komercinės paskirties pastatai. Netoli įvažiavimo į stoties kiemą išaugo dviejų aukštų pirklio Ch. Buršteino svečių namai.
Apie 1910 m. kitapus gatvės buvo pastatytas Vokietijos pasienio ir muitinės tarnyboms skirtų mūrinių pastatų kompleksas, kurį sudarė dviejų aukštų karantino pastatas, sienos perėjimo kontrolės punktas, erdvi laukimo salė, bagažo ir krovinių saugykla. Šalia jo verslininkas Heinrichas Dorfmanas pasistatė dviejų aukštų tinkuoto mūro namą, o dar toliau į pietus toje pačioje gatvės pusėje iškilo Klaipėdos krašto architektūrai būdingas dviejų aukštų Hermano Frydmano bendrovės namas.
1912 m. gatvės gale, dešinėje jos pusėje buvo pastatyta tinkuoto mūro Bajorų pradinė mokykla.
1915 m. Vokietijai užėmus Kauno ir Kuršo gubernijas, vokiečiai nuo Bajorų lygiagrečiai Klaipėdos gatvei Kretingos kaimo žeme nutiesė latvių Priekulės link einančio geležinkelio vėžę, sujungusią Vokietijos ir Rusijos geležinkelius. Kaizerinės okupacijos metais Bajorų geležinkelio stotyje veikė valstybinių prievolių surinkimo punktas.
Lietuvai atkūrus valstybingumą, sienos prižiūrėtojo name 1919 m. pradėjo veikti Kretingos muitinė ir sienos perėjimo punktas. Muitinė valdė nemažą pasienio žemės ruožą nuo geležinkelio iki Akmenos upės. Jame, be muitinės, stovėjo kitapus gatvės ir smuklės vietoje iškilę mediniai barakų tipo muitinės sandėliai. Muitinės valdoma žemė tebepriklausė grafui Aleksandrui Tiškevičiui. Todėl per Lietuvos žemės reformą valstybė dalį jos nusavino, o likusius du sklypus – 8 tūkst. 493 kv. m žemės – su pastatais iš grafo 1931 m. išpirko Teisingumo ministerija.
Tarpukariu Klaipėdos gatvė buvo svarbi susisiekimo arterija, kurioje vyko intensyviausias apskrityje eismas. 1932 m. šiuo keliu pravažiavo 400 vežimų ir 300 automobilių, o 1933 m. – 550 kinkomų ir 150 mechanizuotų transporto priemonių. Nuo Bajorų Kretingos link buvo nutiestas 1 km ilgio plentas, kurį prižiūrėjo Šiaulių kelių rajono meistrai. Likusią gatvės dalį Kretingos pusėje tvarkė Kretingos, o Bajoruose – Klaipėdos apskrities savivaldybės.
Per Lietuvos žemės reformą Penkininkais vadinamoje Kretingos kaimo dalyje vienkieminiuose ūkiuose kūrėsi iš gatvinės gyvenvietės išsikeliantys ūkininkai. Ganyklos buvusios labai akmeningos, todėl naujakuriai akmenis vežė Klaipėdos uostui.
1924 m. Jurgis Šeputis kairėje gatvės pusėje netoli Bajorų aptiko neįprastą akmenį – apleistą senovės baltų kulto vietą ženklinantį stabakūlį. Apie tai buvo pranešta kretingiškiui generolui Vladui Nagevičiui. Jis tais pačiais metais į Kretingą atsivežė kolegą karininką ir archeologą Petrą Tarasenką, kuris akmenį apžiūrėjo ir aprašė „Klaipėdos žiniose“. Vėliau stabakūlis perkeltas į Kretingos dvaro parko parterį.
1936 m. dalį Kretingos kaimo (Kretingsodžio) prijungus prie miesto, Klaipėdos keliui oficialiai buvo suteiktas gatvės statusas. Jos pradžioje namus ėmė statytis turtingesni miestiečiai, tarp kurių buvo Ūkio banko skyriaus vedėjas Jurgis Simonas Simutis, verslininkas Vladas Eitavičius. Šioje gatvėje įsikūrė Kretingos girininkijos būstinė, apskrities pradžios mokyklų II (Skuodo) rajono inspektoriaus raštinė, veikė Jurgio Kalniškio įsteigta Kretingos miesto plytinė.
Kitame gatvės gale – Klaipėdos apskričiai priklausančiuose Bajoruose – tarpukariu gyveno ir pasiligojusius apylinkių gyventojus priimdavo gydytojas dr. Salis Buršteinas, veikė Jankelio Frydmano viešbutis, Samuelio Levino restoranas, geležinkelio stotis.
1923 m. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, Vokietijos pasienio ir muitinės pastatų kompleksą įsigijo Lietuvos vyriausybė, įrengusi jame kalėjimą Žemaitijos ir Klaipėdos krašto regione nuteistiems kriminaliniams ir politiniams kaliniams laikyti. Kalėjimo kameros su karceriu buvo įrengtos karantino pastate, o tarp jo ir buvusio sienos perėjimo kontrolės punkto išmūryta aukšta tvora su plačiais dvivėriais vartais. Visą teritoriją apjuosė aukšta aklina betoninė siena, o aptvaro kampuose prie vartų ir prie kalėjimo pastato iškilo sargybos bokšteliai. Naujoji kalinimo įstaiga buvusi pavadinta Kretingos sunkiųjų darbų kalėjimu, kuris pradėjo veikti 1926 m. vasario 1 d.
1925 m. verslininkai Heinrichas Dorfmanas ir Vilhelmas Telkis šalia kalėjimo įrengė vilnonių audinių verpyklą. 1929 m. ją išsinuomojo Jankelio Frydmano ir Pristavo akcinė bendrovė „Friedmanas ir Ko“, kuri 1930–1931 m. greta verpyklos pastatė tekstilių įmonę „Teba“, 1934–1935 m. pervadintą tekstilės fabriku „Lana“. Fabriką sudarė 10 gamybinės, ūkinės ir administracinės paskirties pastatų, dirbo apie 300 darbininkų.
1939 m. kovo 22 d. Lietuvai priėmus Vokietijos ultimatumą dėl Klaipėdos krašto „geranoriško grąžinimo“, Klaipėdos gatve per Bajorus į Kretingą traukėsi Lietuvos kariuomenė, šauliai, valstybinių įstaigų tarnautojai, civiliai gyventojai. Iš Bajorų į Šiaulius buvo evakuotas sunkiųjų darbų kalėjimas. Jame kalėję Klaipėdos krašto naciai prie apleisto kalėjimo surengė antilietuvišką mitingą, po kurio jų vadeivos Ernsto Noimano nurodymu pastatas padegtas. Tiek Bajoruose, tiek ir Kretingoje veiklą atnaujino muitinės ir sienos perėjimo punktai.
Sovietmečiu, 1954 m., Bajorus prijungus prie Kretingos, Klaipėdos gatvė buvo pratęsta beveik iki Tenžės upės. Buvusio kalėjimo ir fabriko teritorijoje pokariu iškilo nauji gamybiniai pastatai, o juose veikė vilnonių audinių fabrikas „Laisvė“. Tai buvo stambiausia sovietmečio Kretingos pramonės įmonė, kurioje dirbo apie 1 tūkst. darbuotojų. Po privatizacijos senas tradicijas turinti įmonė neatlaikė konkurencijos ir 2003 m. buvo uždaryta.
Klaipėdos gatvėje veikė pašto ir taupomosios kasos Bajorų skyriai. Atokiau nuo gatvės šio mikrorajono gyventojų vaikams 1990 m. pagal tipinį projektą buvo pastatytas vaikų darželis „Nykštukas“. Jį uždarius, 1994 m. patalpose įsikūrė miesto vaikų globos namai-pradinė mokykla, 2002 m. – vaikų globos namai, kurie 2003 m. pertvarkyti į Socialinių paslaugų centrą.
Miestui plečiantis abipus Klaipėdos gatvės iškilo privačių namų mikrorajonas, sujungęs Kretingą su Bajorais. Jame, Kretingos pusėje, buvo atidaryta Kretingos sviesto gamykla, vėliau įsikūrusi erdviame gamybiniame pastate. Gamyklai bankrutavus, pastate ilgą laiką veikė „Norfos“ prekybos centras. Augančio mikrorajono vartotojų poreikiams Kretingos rajono kooperatyvų sąjunga Bajoruose ir Kretingos pusėje pastatė dvi maisto ir ūkinių prekių parduotuves.
Šiuolaikinė Klaipėdos gatvė nusidriekusi 3,63 km ilgio ruože nuo kryžkelės su Palangos ir J. Basanavičiaus gatvėmis iki tilto per Tenžės upę ties riba su Klaipėdos rajono savivaldybe. Joje veikia parduotuvės, prekiaujančios maisto prekėmis, statybinėmis medžiagomis, audiniais, darbo drabužiais, baldais, automobilių dalimis, dviračiais, žvejybos reikmenimis ir kt., taip pat uždarosios akcinės bendrovės „Imedeksa“, „Karvita“, „Autokarma“, autoservisas, degalinė.
Gatvės istoriją mena nebeveikiančios Bajorų geležinkelio stoties pastatų kompleksas (Nr. 66, 68, 68A, 74), pirmosios Bajorų pradinės mokyklos pastatas (Nr. 84), Klaipėdos krašto architektūrą atspindintis H. Frydmano bendrovės pastatas (Nr. 131), tarpukario Kretingos muitinės sandėlio pastatas (Nr. 109), sovietmečiu rekonstruotas Ch. Buršteino svečių namų pastatas (Nr. 76), sunkiųjų darbų kalėjimo sienos su sargybos bokšteliais liekanos (Nr. 127).
Parengė Rita Vaitkienė, 2023
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:
- BENIUŠIS, Romualdas. Kaip mes keliaudavome iš Kretingos į Klaipėdą. Pajūrio naujienos. 2023, saus. 20, priedas „Mūsų žmonės“, p. 9, 12.
- KANARSKAS, Julius. Gatvė, jungusi kretingiškius su Vakarais. Pajūrio naujienos. 2023, kovo 17, priedas „Mūsų žmonės“, p. 12–13.