Akmenės gatvė

Akmenės gatvė

Akmenės gatvė yra Kretingos senamiesčio vakariniame pakraštyje, lygiagrečiai Akmenos upės kairiajam krantui. Ji smarkiai skiriasi nuo kitų miesto gatvių – siaura, vingiuota, tankiai užstatyta, o jos pastatai – namai ir pagalbiniai statiniai – stovi prie pat upės. Vardą gatvei davė pro šalį tekanti upė, kuri pirmajame tarpukario dešimtmetyje oficialiai vadinta Akmene.

Gatvės pradžios ištakos siekia XVII a. antrąją pusę – XVIII a. pradžią. 1609 m. statant Karolštato (Kretingos) miestą, šioje vietoje gatvės tiesti nebuvo numatyta. Ši potvynių metu užliejama Akmenos upės slėnio dalis atsidūrė suprojektuoto miesto užribyje. Slėniu naudojosi aukštumoje („ant kalno“), dabartinės Rotušės aikštės vakariniame krašte, suformuotų posesijų savininkai, pasidalinę slėnį šienaujamoms pievoms ir ganykloms.

Kretingai augant, greta turtingų ir pasiturinčių piliečių mieste kūrėsi ir neturtingi gyventojai,
vadinamieji kampininkai. Daugiausia tai buvo laikinai mieste apsigyvenę juodadarbiai ir tarnai. Jie neturėjo lėšų tapti miesto piliečiais ir išsinuomoti posesiją (namų valdos sklypą) su trobesiais. Todėl magistratas leido jiems už žymiai mažesnį mokestį įsikurti miesto paribyje, nenaudojamoje žemėje tarp pranciškonų vienuolyno sklypo ir vokiečių amatininkų gyvenamo kvartalo (dab. Birutės gatvė). Čia jie statėsi nedidelius, įprastai vieno kambario su kamara, trobesius savo šeimai gyventi bei tvartelius naminiams gyvūnams laikyti.

Seniausias, 1771 m. matininko Pranciškaus Jodkos sudarytas miesto planas liudija, kad XVIII a. vakariniame miesto paribyje jau stovėjo 9 kampininkų sodybos. Jos buvo netvarkingai išsimėčiusios palei Akmenos krantą ir gatvės dar nesudarė. Su miesto turgaviete kampininkų nausėdiją siejo nuo Turgaus (dab. – Rotušės) aikštės nusileidžianti Paupio, kitaip – Daubos, gatvė. Iki XXI a. išliko tik šios gatvės fragmentas priešais namą Akmenės g. 12, o likusioje dalyje dabar stovi prekybos centras „Maxima“.

Šiaurinėje dalyje palei vienuolyno ir miesto žemių ribą į Akmenos slėnį leidosi kita gatvė, kuri dabar veda pėsčiųjų tilto link ir laikoma Akmenės gatvės tąsa, susijungiančia su Vilniaus gatvės pradžia. Ja kampininkai eidavo į bažnyčią arba vykdavo J. K. Chodkevičiaus gatvės link, norėdami aplenkti Turgaus aikštę prekymečių metu.

Tarp kampininkų sodybų ir Birutės gatvėje stovėjusių miesto iždo namų, kuriuose gyveno iš Prūsijos atsikėlę vokiečiai amatininkai, 1771 m. žemėlapyje dabartinės Akmenės gatvės pradžioje prie Akmenos upės žymimos kapinės. Manoma, kad jose XVII–XVIII a. laidoti Kretingoje (Karolštate) gyvenę evangelikų liuteronų tikėjimo miestiečiai.

XVIII a. pabaigoje rusų valdžios nurodymu visų konfesijų bendruomenės privalėjo atokiau nuo gyvenvietės įsirengti naujas kapines. Taip į rytus nuo tuometinio miesto, prie kelio į Gargždus, dabartinėje J. Jablonskio gatvėje, pradėjo veikti naujos Kretingos evangelikų liuteronų kapinės, o senosios buvo uždarytos, dar vėliau – pamirštos ir užstatytos trobesiais.

Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo Rusijai 1795 m. aneksavus Lietuvą, Kretinga neteko Magdeburgo teisės. Nustojo galioti ir miesto valdymo nuostatai, draudę Kretingos (Karolštato) piliečiais tapti ir jame nuolat gyventi ne krikščionims – judėjams, musulmonams ir pan. Į miestą ėmė keltis gausi žydų bendruomenė, nuo XVIII a. gyvenusi už tuometinio miesto ribų, Akmenos upės saloje šalia vandens malūno. Turtingiausi žydų bendruomenės nariai – pirkliai, lupikautojai, krautuvininkai ir pan. – kūrėsi miesto centre prie turgavietės ir pagrindinių gatvių, kuriomis ėjo prekybiniai traktai. Neturtingiausi bendruomenės nariai – smulkūs amatininkai ir paslaugų teikėjai – apsigyveno miesto pakraščiuose buvusiose gatvėse, tarp kurių – ir Akmenės gatvė.

1854 m. miesto planas liudija, kad miesto pakraštyje prie Akmenos upės jau buvo suformuotos 7 posesijos, o likusioje dalyje stovėjo 11 trobesių. Plane gatvės kontūrai dar nepažymėti, tačiau pietinėje jos dalyje tarp Paupio (Daubos) ir Birutės gatvių matosi gatvei būdingas užstatymas – dviem eilėmis stovintys trobesiai.

Ši besiformuojanti gatvė XIX a. antrosios pusės – XX a. pradžios dokumentuose ir istorinėje literatūroje vadinama Bravoro gatve (rusiškai – Пивоварная улица). Bravoru seniau vadinta alaus darykla arba spirito (vyno) varykla. Tikslių duomenų apie Akmenės gatvėje veikusį tokios paskirties gamybinį pastatą nėra. Istorinėje literatūroje sutinkama užuomina, kad gatvei vardą davė vienuolyno vyno darykla. Manoma, kad XIX a. ji veikė gatvės šiauriniame gale, prie Akmenos upės stovinčiame tinkuoto mūro pastate, kuriame vėliau vienuoliai buvo įsirengę skalbyklą (dab. Akmenės g. 29).

1879–1890 m. Kretingos dvaro gaunamų mokesčių knygos liudija, kad Bravoro gatvėje jau buvo 12 posesijų. Jas 1879–1880 m. iš grafo Juozapo Tiškevičiaus nuomojosi 11 žydų tautybės miestiečių: Bencelis Leibukas, Ginda Dribinas, Jenkelis Zeveliovičius, Chaimas Bederis, Jankelis Gilis, Calelis Devekas, Chackelis Sluckeris, Berelis Platelis, Leizeris Tubianskis, Mejeris Gilis ir Chaimas Sluckeris.
Po dešimtmečio Bravoro gatvėje tebegyveno G. Dribinas, Ch. Bederis, J. Gilis, C. Devekas, B. Platelis (Plotelis), M. Gilis, Chaimas Sluckeris ir jo sūnus Chackelis Sluckeris. Grafui sutikus, B. Leibuko posesiją nuomai buvo perėmęs Mauša Gilis, o kitus sklypus išsinuomojo Lėja Rivė Gilis ir Mendelis Morduchovičius.

Vienoje iš posesijų, už kurią žemės mokestis dvarui buvo mokamas iš bendruomenės lėšų, stovėjo ritualinė žydų pirtis – mikva. Iš pradžių ji buvusi medinė, o po XX a. pradžios gaisrų pastatyta mūrinė. Mikvoje buvęs įrengtas baseinas, kuriame judėjas (judaizmą išpažįstantis asmuo) atlikdavo
apsivalymo ritualą priimdamas judaizmą, po mirusiųjų šermenų ir laidotuvių, palietęs mirusį žmogų ar kritusį gyvulį, susirgęs raupsais, žydės – po mėnesinių ir gimdymo. Apsivalymas buvo atliekamas pilnai pasineriant į vandenį. Senieji kretingiškiai pamena, kad tarpukariu visuomeninės žydų pirties pietiniame gale buvusi įrengta atskira patalpa, kurioje moterims buvo teikiamos kosmetikos ir manikiūro paslaugos.

Kitapus gatvės priešais mikvą stovėjo medinė žydų našlaičių ir senelių prieglauda. Jos globotinių socialinę globą organizavo „Ezero“ draugijos Kretingos skyrius ir labdaros draugija „Gemilus Chesed“, o ligoniais rūpinosi draugija „Bikur Holim“.

Minint Lietuvos valstybės atkūrimo 10-metį ir pasitinkant Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines, Kretingos miesto valdybos nutarimu prie Akmenos upės, tuo metu oficialiai vadintos Akmene, esanti Bravoro gatvė buvo pavadinta Akmenės vardu, kurį išlaikė iki šiol.

XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje Bravoro gatvėje, ypač šiaurinėje jos dalyje, arčiau pranciškonų vienuolyno žemės, ėmė kurtis iš aplinkinių kaimų į miestą gyventi atsikėlę žemaičiai amatininkai. Vieno siuvėjo šeimoje gimė Simonas Jurgis Simutis (1896–1966), kuris užaugęs ir baigęs mokslus nuo 1923 iki 1940 m. dirbo Lietuvos ūkio banko Kretingos skyriaus vedėju. Vedęs Kretingsodžio pradžios mokyklos vedėją Magdaleną Perkumaitę, netrukus su šeima persikėlė į Klaipėdos gatvėje pasistatytus naujus namus. Laisvu laiku jis mėgo fotografuoti Kretingos miesto ir apylinkių žmones, architektūrinius statinius ir gamtos vaizdus, užsiėmė labdaringa veikla, priklausė Šv. Vincento Pauliečio draugijai. 1948 m. su žmona, sūnumi Simonu Jaunučiu ir dukra Regina Nijole buvo ištremtas į Krasnojarsko krašto Batūrino gyvenvietę. Paleistas iš tremties grįžo į gimtąją Kretingą.

Tarpukariu Akmenės gatvėje apsigyveno laikrodininkas Julius Simutis, gimęs 1909 m. Notėnų valstiečio Petro Simučio šeimoje. Jis prijautė nelegaliai šalyje veikusiems komunistams. Už komunistinės spaudos platinimą pateko į kalėjimą, iš kurio išėjęs nutraukė ryšius su komunistiniu pogrindžiu. Už tai užsitraukė buvusių bendraminčių nemalonę. Po Lietuvos aneksijos 1940 m. rugsėjo 7 d. enkavedistų buvo suimtas, įkalintas Šv. Antano namelyje veikusioje NKGB Kretingos areštinėje, spalio 18 d. perkeltas į Telšių kalėjimą. 1941 m. birželio 25 d. žiauriai nukankintas Rainių miškelyje.

Apie 1924 m. Akmenės gatvės pradžioje verslininkas Tadas Poluckas pasistatė tinkuoto mūro vilnų karšyklą. Joje veikė trys vilnų karšimo mašinos, varomos dyzeliniu, vėliau – elektriniu varikliu.

1932 m. Akmenės gatvėje namą nusipirko knygnešys, daraktorius, stalius ir dailidė Juozas Bendikas (1854–1941), kilęs iš Kašučių kaimo smulkių bajorų šeimos. Baigęs Paurupės (Rucavos) progimnaziją, jis tarnavo Darbėnų bažnyčios zakristijonu, o išmokęs dailidės ir staliaus amato
keliavo po kaimus, statė ir remontavo trobesius, darė karstus, paveikslų rėmus, avilius, baldus, pastatė Darbėnų miestelio kapinių koplyčią. Žiemą Kašučių ir Rūdaičių apylinkių kaimų slaptose mokyklose mokė vaikus lietuvių ir rusų kalbos, aritmetikos, istorijos bei geografijos, ruošė juos Pirmajai Komunijai, platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Už lietuvišką veiklą 1900 ir 1902 m. rusų valdžios pareigūnų buvo suimtas, metus gyveno policijos priežiūroje. 1927 m. tapo pranciškonų vienuolyno broliu, dirbo stalių dirbtuvėje. 1931 m. vienuolyną paliko, 1932 m. vedė ir apsigyveno Akmenės gatvėje nusipirktame namelyje, kurį pats remontavo.

Gatvės šiauriniame gale stovėjusiame mūriniame pranciškonų skalbyklos pastate (Akmenės g. 29) vienuolyno gvardijono tėvo Augustino Dirvelės kvietimu 1935 m. įsikūrė iš Vilkaviškio vyskupijos Miroslavo parapijos atvykusios šešios pranciškonės pasaulietės – Šv. Agnietės kongregacijos vienuolės, prižiūrėjusios ir aptarnavusios Šv. Antano kolegijos (Pranciškonų ordino gimnazijos) bendrabutį ir valgyklą. Jos prisidėjo prie karitatyvinės veiklos, o 1936 m. atsiskyrė nuo Šv. Agnietės kongregacijos ir įkūrė savarankišką Šv. Pranciškaus Visuomenės seserų kongregaciją. Jai 1940 m. priklausė apie 30 seserų ir noviciatas, kuriame gyveno vienuoliškam gyvenimui besiruošiančios ir įžadų dar nedavusios seserys. Visuomenės seserys lavinosi pagal vienuoliško gyvenimo pratybas, dirbo Šv. Antano kolegijos (Pranciškonų gimnazijos) bendrabutyje ir valgykloje, slaugė ligonius Darbėnų, Laukuvos, Laukžemės, Sedos, Ramygalos špitolėse (senelių prieglaudose), katechizavo vaikus. Po karo buvusi skalbykla buvo nacionalizuota, ir vienuolės privalėjo išsikraustyti. Istoriniame pastate buvo įrengti butai ir apgyvendintos 4 šeimos, viena ilgiausiai čia gyvenusių – Zitos ir Aleksandro Varnų šeima, kurioje augo dukra – tautodailininkė Ramunė Varnaitė-Martinėnienė. Išmirus seniesiems gyventojams, pastatą įsigijo verslininkai, kurie ėmėsi jį renovuoti.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą name Akmenės g. 12, kuris stovi buvusios Akmenės ir Paupio (Daubos) gatvių sankryžos kampe, atsidarė profesionalaus fotografo Kosto Jagučio (1896–1974) fotoateljė. Jis buvo gimęs ir pradžios mokyklą baigęs Kretingoje, o šeimai persikėlus į Klaipėdos kraštą ir Karaliaučių, augo ir mokslus tęsė Vokietijoje. Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo kaizerinėje kariuomenėje, kurioje išmoko fotografuoti. Pirmąją fotoateljė atidarė 1919 m. Tauragėje, o 1920 m. – Kretingoje, Birutės ir Akmenės gatvių kampe stovėjusiame name. Nuo 1932 m. gyveno ir dirbo Klaipėdoje, o 1939 m. grįžo į Kretingą. Darė portretines ir grupines nuotraukas, fotografijas Pranciškonų spaustuvėje leidžiamiems atvirukams.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje 1941 m. birželio 26 d. mieste kilus gaisrui, sudegė ir dalis Akmenės gatvės trobesių. Nebeliko Juozo Bendiko namo su staliaus instrumentais, varstotu, paties meistro pasigamintais baldais ir nemaža biblioteka. Sudegė žydų našlaičių ir senelių prieglauda su šalia stovėjusiais mediniais namais, o žydų pirtis neteko stogo. Po karo žydų pirties pastatas buvo rekonstruotas, jame veikė buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato mechaninės dirbtuvės (Akmenės g. 11). Tado Polucko vilnų karšykla, savininkui pasitraukus į Vakarus, po karo buvo nacionalizuota ir perduota Kretingos apskrities (rajono) vietinės pramonės kombinatui. Veikė iki 1961 m., o karšyklą uždarius – pastatas nugriautas.

Sovietų valdžia, po karo uždariusi katalikiškas ir religines organizacijas, 1948 m. spalio 15 d. nacionalizavo Akmenės gatvėje gyvenusių Šv. Pranciškaus Visuomenės seserų kongregacijos namus. Iš pradžių seserys persikėlė į pustuštį pranciškonų vienuolyną, o jį 1949 m. taip pat uždarius – išsiskirstė įvairiose Lietuvos vietovėse, kur gyveno pas jas priglaudusius tikinčiuosius. Vienai iš Kretingoje ir jos apylinkėse likusių visuomenės seserų 1954 m. gavus leidimą Pušyno gatvėje pasistatyti namą, jame apsigyveno 10 nelegaliai veikusios kongregacijos seserų. Nepaisydamos sovietų valdžios persekiojimų, jos tęsė savo veiklą: katechizavo vaikus, slaugė ligonius, platino religinę literatūrą, dirbo prie bažnyčios, perrašinėjo liturginių skaitinių knygas ir pan. Nepaliaujamos Dievo Motinos pagalbos seserų pranciškonių vienuolynas tebeveikia, o seserų namai stovi Pušyno ir Maironio gatvių kampe.

Parengė Rita Vaitkienė, 2023

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. KANARSKAS, Julius. Akmenės gatvė. Švyturys. 2019, saus. 5, p. 5–6.
2. KANARSKAS, Julius. Akmenės gatvė. Švyturys. 2019, saus. 9, p. 5.
3. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Nuo bravoro ir skalbyklos – iki vienuolyno. Pajūrio naujienos.  2021, bal. 13, p. 20.