XIX a. Neformalios lituanistinės mokyklos dokumentai – UNESCO paveldas

XIX a. Neformalios lituanistinės mokyklos dokumentai – Unesco paveldas

XIX a. pirmojoje pusėje Kretingos vienuolynas tapo lietuvių (žemaičių) kultūros centru, kurio idėjinis vadovas ir ideologas buvo kunigas Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771–1849). Jis subūrė Neformalią lituanistinę mokyklą. Tai buvo unikalus kolektyvinio darbo reiškinys, nes tuo metu kunigai parapijose dažniausiai dirbdavo po vieną. J. Pabrėžos ir jo mokinių sukurtas bendrinės lietuvių (žemaičių) kalbos projektas pagal užmojų dydį neturėjo lygių Lietuvoje, tačiau nebuvo įgyvendintas. Veikiausiai taip atsitiko todėl, kad iš daugelio parengtų tos potencialios bendrinės rašomosios kalbos rankraščių nė vienas tuo laiku nebuvo paskelbtas. Pranciškonai neturėjo lėšų išleisti parengtų leidinių, didžioji dalis rankraščių dingo.

Žemaičių bendrinės kalbos modeliu ar projektu būtų galima vadinti tokį, kuris visus tris parametrus turėtų žemaitiškus: būtų grįstas žemaičių tarme, skirtas tik Žemaitijai, kurtas Žemaitijoje ir žemaičio. Toks projektas ir buvo Ambraziejaus Pabrėžos. Jo vadovaujamos Neformalios lituanistinės rašomosios kalbos mokyklos, pirmosios tokios Lietuvoje, palikimas saugotinas kaip labai ankstyvas (XIX a. 4–5-asis dešimtmečiai) ir kolektyvinio darbo rezultatas. Žinomi trys pagrindiniai sekėjai ir pagalbininkai, perėmę jo kalbos ir rašybos idėjas, kurių tekstų išliko: Simonas Grosas, gimęs apie 1771 m. Prūsijoje, 1814–1815 m. gyvenęs ir dirbęs Kretingos pranciškonų vienuolyne, kartu su J. Pabrėža siekęs sukurti bendrą kalbą žemaičiams „dounininkų“ patarmės pagrindu, Juozapas Butavičius ir Simfronijus Žabakevičius, dėstęs Pranciškonų gimnazijoje.

Buvo būtina apsaugoti konkrečius žinomus išlikusius originalius J. A. Pabrėžos sekėjų (mokinių) rankraštinius tekstus. Lietuvos pranciškonų provincijai išgyvenant sunkmečius, kai 1861–1863 m. neuždarytas liko tik vienintelis Kretingos vienuolynas, į jį ir buvo suvežti rankraščiai iš naikinamų vienuolynų. Kretinga tapo provincijos centru su turtinga biblioteka. 1939–1940 m., jaučiant artėjančio karo grėsmę, broliai pradėjo biblioteką gabenti į Vokietiją, iš ten 1947 m. didelė dalis rankraščių atsidūrė JAV, Kenebunkporto vienuolyne. Į Lietuvą biblioteka pradėta grąžinti paskelbus Nepriklausomybę tėvo Placido Bariaus rūpesčiu.

Kretingos pranciškonų vienuolyno bibliotekoje saugoma didžioji dalis Jurgio Pabrėžos suburtos Neformalios lituanistinės mokyklos dokumentų kolekcijos. Ši kolekcija – iš viso 134 raštai. Iš jų 2 saugomi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje (Simono Daukanto „Istorija žemaitiška“ (1833–1835), perrašyta iš originalo Kretingos pranciškonų vienuolyno vienuolio Juozapo Butavičiaus, ir Simono Groso žemaičių gramatika „Kalbrėda liežuvio žemaitiško“ su 3 tūkst. lenkų–žemaičių žodžių žodynu (1835), pratarmė taip pat parašyta Juozapo Butavičiaus ranka), 2 – Vilniaus universiteto bibliotekoje ir 130 – Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos Kretingos Apreiškimo vienuolyno bibliotekoje. Kretingos pranciškonų vienuolyno pripažintąjį paveldą sudaro 9 Simono Groso rankraščiai ir 121 kunigo Simfronijaus Žabakevičiaus pamokslas, užrašytas lietuviškai.

2019 m. rugsėjo mėnesį Lietuvos nacionalinio komiteto „Pasaulio atmintis“ nariai ir nepriklausomi dokumentinio paveldo ekspertai nusprendė Nacionalinio registro vertu objektu tarp kitų penkių paskelbti ir Neformalios lituanistinės mokyklos Kretingos bernardinų vienuolyne dokumentų kolekciją. Tai dokumentinis paveldas, kuris yra specifinis, nes geriau pažįstamas ir dažniau matomas mokslininkų negu visuomenės. Ši kolekcija patvirtinta UNESCO paveldu, remiantis atliktais moksliniais tyrimais: ją tyrinėjo Vilniaus universiteto ir Lietuvos mokslų akademijos bibliotekų mokslininkai bei Čikagos universiteto profesorius Giedrius Subačius.

UNESCO liudijimas per ceremoniją, surengtą Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, įteiktas Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos ministrui Algirdui Malakauskiui OFM ir ilgametei Kretingos pranciškonų vienuolyno bibliotekininkei Nijolei Raudytei, kurios rūpesčiu dokumentai buvo parengti įvertinti.

Parengė Rita Vaitkienė, 2020

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. 74. Neformalios lituanistinės mokyklos Kretingos bernardinų vienuolyno dokumentų kolekcija. Iš Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija. Lietuvos nacionalinis registras „Pasaulio atmintis“, [žiūrėta 2020 m. vasario 14 d.]. Prieiga per internetą: <https://unesco.lt/komunikacija-ir-informacija/lietuvos-nacionalinis-registras-pasaulio-atmintis>.
2. Įvertinti šeši nauji UNESCO dokumentinio paveldo objektai. Bernardinai.lt. Parengė Dalia Cidzikaitė. 2019, rugsėjo 25, [žiūrėta 2020 m. vasario 13 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2019-09-25-ivertinti-sesi-nauji-unesco-dokumentinio-paveldo-objektai/177459>.
3. Lietuvos nacionalinis registras „Pasaulio atmintis“ pasipildė LMA Vrublevskių bibliotekos dokumentais. Iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. Informaciją parengė LMA Vrublevskių bibliotekos Komunikacijos skyrius. Atnaujinta 2019 m. rugsėjo 19 d. [žiūrėta 2020 m. vasario 14 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.mab.lt/lt/naujienos/2488>.
4. SUBAČIUS, Giedrius. Žemaičių bendrinės kalbos idėjos. XIX amžiaus pradžia. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998, p. 22. ISBN 5-420-01427-0.
5. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Pranciškonų vienuolyno rankraščiai – tarp UNESCO paveldo. Pajūrio naujienos, 2019, spalio 1, priedas „Vakarų Lietuva“, p. 11.