Bažnyčios rūsiai

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės ir karo veikėjas, Vilniaus vaivada, Kretingos miesto, bažnyčios bei vienuolyno įkūrėjas Jonas Karolis Chodkevičius, 1610–1617 m. pastatęs Kretingoje bažnyčią, kaip tais laikais buvo įprasta, po pagrindiniu altoriumi įrengė rūsį šeimos kapavietei, kur XVII a. pr. iš Kretingos kaimo kapinių perlaidojo 1602 m. mirusį savo jaunėlį sūnų Joną Kazimierą. Vėliau čia buvo palaidoti: 1614 m. – vyriausias sūnus Jonas Jeronimas Krizostomas, 1619 m. – grafo sesuo, Kuršo kunigaikštienė Kristina Chodkevičiūtė-Farensbach, 1619 m. – žmona Sofija Mieleckaitė-Chodkevičienė. Motiejus Valančius ir tarpukariu Kretingos vienuolyno istoriją tyrinėjęs kunigas Petras Ruškys mini, kad šioje kapavietėje buvusi palaidota ir grafo duktė Ona Scholastika Chodkevičiūtė Sapiegienė, tačiau jos palaikų nerasta.

Chodkevičių kriptos palangėje vienoje plytoje matoma labai aiškiai įsispaudusi vilko ar šuns pėda. XVII a. plytos buvo gaminamos rankomis, džiovinamos lauke. Naminiai, o naktimis ir laukiniai gyvūnai šmirinėjo aplinkui, užlipę ant džiūti išdėliotų plytų jose palikdavo pėdsakus. Kadangi plytos tais laikais buvo brangios, apipėduotos taip pat buvo naudojamos statybose, o šiandien jos kolekcionuojamos ir eksponuojamos muziejuose. Būtent ši Kretingos kriptos plyta su pėda tapo Ukmergės miestui sukurto prekės ženklo – vilko pėdos prototipu: ženklą sukūręs Ukmergės kultūros centro dailininkas Egidijus Darulis sakė, kad mintis apie tokį simbolį kilo Kretingos pranciškonų vienuolyno rūsiuose ant palangės pamačius plytą su įspaudu, panašiu į vilko ar šuns pėdą.

Greta Chodkevičių mauzoliejaus buvo įrengti laidojimo rūsiai vienuoliams, vienuolyno geradariams, garbingiems miesto piliečiams (galbūt jie buvo po centrine bažnyčios nava). Kitiems miestelėnams laidoti šventoriuje buvo atidarytos kapinės, kuriose priešais bažnyčią J. K. Chodkevičius pastatė Šv. Jurgio koplyčią.

Kunigas Petras Ruškys, remdamasis bernardinų vienuolyno dienoraščiais, nustatė, kad bažnyčios požemiuose buvę palaidoti vienas iš Karolštato (Kretingos) miesto statytojų ir miesto vaitas Adomas Škliarskis (Skliarskis?) (1645 m. kovo mėn.), jo žmona Marija Delpataitė (1621 m. gegužės mėn.), Motiejus Goženievskis (miręs Maskvoje 1612 m. liepos 17 d.), Skuodo kapitonas Kristoforas Klodzinskis (miręs Skuode 1620 m.), Mikalojus Pošamanskis (1630 m. birželio 27 d.), Sofija Glevskaitė Boryminskienė, pirmasis Kretingos vienuolyno sindikas [patarėjas teisės klausimais] Jonas Zaštautas (1697 m.), advokatas ir Kretingos vienuolyno sindikas Benediktas Matas (1628 m. sausio mėn.), Zuzana Radošynskaitė Galkauskienė (1646 m. gegužės mėn.), Florijonas Galkauskis (1657 m.), Ona ir Danielius Šreiberiai, Kotryna Drazdauskaitė iš Kretingos dvaro (1727 m.), Jono Karolio Chodkevičiaus chirurgas, nukautas Kretingoje, Zofija Giauskaitė Boryminskienė, Darata Elzbieta (1693 m. birželio 15 d.), Jonas Kristoforas (1698 m. balandžio 13 d.). Karininkas Jonas Šteinas su žmona Ona Fundimaite savo lėšomis bažnyčios rūsyje buvo įsirengę savo giminės kapavietę, kurioje palaidojo savo vaikus.

Kretingos bažnyčios požemiuose šeimos laidojimo rūsį buvo įsirengęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės karininkas Jonas Juozapas Šteinas, kuris 1698 m. jame palaidojo savo vaikus Daratą Elžbietą ir Joną Kristoforą.

Atskirai buvusiame vienuolių rūsyje palaidoti mirę vienuoliai bei kunigai, taip pat Kretingos konsulas ir sindikas Gabrielius Verneris (1649 m.), Kartenos kapitonas Mikalojus Katauskis (1660 m., miręs Klaipėdoje), baronas Vilhelmas Pliateris iš Kuršo (1660 m., miręs Kretingoje), Kretingos konsulas ir vienuolyno sindikas Elijas Švangas, Danielius Račkauskis (1668 m.), kunigas Steponas Maranavičius (1695 m. nuskendęs Akmenoje, grįždamas iš ligonio). St. Karvovskis teigia, kad „vienuolių kriptoje skeletai stovi atremti į sieną“.

1908 m. rekonstruojant bažnyčią Kretingos klebonas kun. Kazimieras Petreikisliepė dalį kaulų surinkti ir palaidoti šventoriaus viduryje šalia bažnyčios. Dalis kaulų liko po bažnyčia.

Po pirmajame bažnyčios aukšte esančia parapijos raštine, rūsyje yra buvusi kapitulos salė, į kurią įėjimas buvo iš Lurdo pusės.

XXI a. pr. Kretingos bažnyčios rūsys restauruotas klaipėdiečių geradarių – Bronės ir Vytauto Paulių – lėšomis. Šiuo metu į rūsius, kur sutvarkytoje Chodkevičių kriptoje saugomi sarkofagai, nusileidžiama laiptais iš Kankinių koplyčios.

Iš laidojimo kriptos įrengtas įėjimas į Kankinių kriptą. Kretingos senoliai pasakoja, kad tokių kriptų neva būta po kiekvienu bažnyčios altoriumi, o jų bažnyčioje buvę septyni, tad kiti laidojimo rūsiai neatrasti, greičiausiai buvę užmūryti.

2005 m. rugpjūčio 14 d. iškilmingai pašventinta restauruota didikų Chodkevičių kapavietė bei trys po restauravimo sugrįžę sarkofagai. Laidojimo kriptoje laikomasi atitinkamų šviesos, drėgmės ir temperatūros reikalavimų.

Tokių senų – neišdraskytų LDK didikų laidojimo kriptų Lietuvoje tėra kelios, viena iš jų – Radvilų kripta su restauruotais sarkofagais Kėdainių reformatų bažnyčioje.

Jolanta Klietkutė, 2015

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. BENIUŠIENĖ, Irena. Kripta vėl priglaudė miesto geradarių palaikus. Pajūrio naujienos, 2005, rugpjūčio 16, p. 8.
2. BENIUŠIENĖ, Irena. Pašventinta Kankinių koplyčia. Pajūrio naujienos, 2005, spalio 4, p. 3.
3. KANARSKAS, Julius. Kretinga: praeities skraistę praskleidus. Klaipėda: Druka, 2009, p. 34, 45-47, 90-91, 95. ISBN 978-609-404-057-3.
4. KANARSKAS, Julius. Kretingos bažnyčia ir parapija XVII-XVIII a. Iš Kretingos Pranciškonai [interaktyvus] 2012 [žiūrėta 2015 gegužės 15 d.]. Prieiga per internetą: <http://old.kretingospranciskonai.lt/index644a.html?option=com_content&view=article&id=105:kretingos-banyia-ir-parapija-xvii-xviii-a&catid=20:parapijos-istorija&Itemid=69>.
5. KANARSKAS, Julius. Kretingos bažnyčios kapinės. Iš Kretingos Pranciškonai [interaktyvus] 2012 [žiūrėta 2015 gegužės 15 d.]. Prieiga per internetą: <http://old.kretingospranciskonai.lt/index76d6.html?option=com_content&view=article&id=208:kretingos-banyios-kapins&catid=20:parapijos-istorija&Itemid=69>.
6. KARWOWSKI, Stanisław. Połąga i Kretynga. Poznań, 1913, p. 27.
7. MINKEVIČIENĖ, Gintarė. Legenda Ukmergės ženkle. Vakaro žinios, 2013, balandžio 17, p. 5.
8. RUŠKYS, Petras. Kretinga ir jos vienuolynas. Šv. Pranciškaus varpelis, 1923, Nr. 2, p. 25.
9. VITKAUSKIENĖ, Vitalija. Vienuolynas vaduojasi iš sovietmečio kultūrinio sluoksnio. Pajūrio naujienos, 1999, rugpjūčio 20, p. 8.