Temos

Atnaujinta 2020-01-11

Ėgliškių pilkapynas

Ėgliškių pilkapynas yra Kretingos r. sav. teritorijoje, 2 km į pietus nuo Kretingos, Ėgliškių k., abipus Dangės (Akmenos-Danės) intako Šaltupio (Kapupio). Tai vienas didžiausių pilkapynų Vakarų Lietuvoje, žinomas nuo XIX a. pabaigos. Jį tyrinėjo vokiečių archeologas A. Goetze, kuris 1895 m.  ištyrė penktadalį vieno pilkapio bei A. Bezzenbergeris, 1898 m. ištyręs vieną pilkapį. 1969 m. ir 1974–1975 m. penkis karjero nesunaikintus pilkapius (vieną iš jų 1895 m. ne iki galo ištirtą pilkapį), ištyrė Istorijos instituto archeologė E. Danilaitė-Grigalavičienė. Jos kasinėjimuose braižytoju dirbo Kretingos kraštotyros muziejaus archeologas Ignas Jablonskis, kuris šalia ištirtų pilkapių 1980 ir 1981 m. rado ir ištyrė dar 2 pilkapius.

Ėgliškių pilkapiai supilti maždaug 800–600 m. pr. Kr., yra priskiriami žalvario pab. – ankstyvojo geležies amžiaus laikotarpiui. Juose mirusieji buvo laidojami iki pat pirmųjų amžių po Kr., o nuo II a. mirusieji pradėti laidoti toliau nuo pilkapių, prie Šaltupio ir Dangės santakos įrengtame Ėgliškių kapinyne. Pilkapiai buvo 7–26 m skersmens, iki 2 m aukščio, jų pagrindus juosė 1–3 akmenų vainikai. Vertingi Ėgliškių pilkapių tyrinėjimai leidžia matyti aiškius laidosenos kitimus –  perėjimą iš degintinio laidojimo būdo į griautinį. Iš viso aptikta trijų skirtingų laikotarpių mirusiųjų kapų: ankstyviausi kapai rasti ant pilkapių pagrindų – juose sudeginti mirusieji laidoti pilkapio viduryje sukrautuose akmenų statiniuose, vėlesni kapai įrengti pilkapių sampiluose ant akmenų grindinėlių, mirusieji laidoti taip pat sudeginti, duobutėse, akmenimis apdėtose urnose, o vėlyviausi kapai su nedegintų mirusiųjų palaikais aptikti pilkapių sampilų viršuje

Laidosenos kitimai labiausiai atsispindi didžiajame pilkapyje (Nr. 3), kuris siejamas su sembais, nes kapo įrengimas centrinio akmenų statinio viršuje ir rasta urna yra analogiški sembų srities kapams. Šio pilkapio skersmuo siekė 26 m, o aukštis apie 2 m. Jame vietoje tradicinio apskrito akmenų vainiko, centrinis palaidojimas buvo įrengtas keturkampiame dviejų aukštų akmenų aptvare, kurio viršus padengtas plūkto molio danga. Virš šios dangos plokščiais ir stačiais akmenimis dar buvo išmūryta maždaug 80 cm aukščio, 2×3 m didumo laidojimo patalpa su atvira anga, matyt, įėjimui. Joje rastas degintinis palaidojimas – mirusiojo kauliukai supilti šiek tiek žemiau molinės angos. Įkapių nerasta, tačiau šalia palaidojimo stovėjo gerai išlikusi molinio ąsočio formos urna, juodu gludintu paviršiumi su E formos ąsa bei eglučių ornamentu. Tai vienintelis toks radinys Ėgliškių pilkapiuose, kuris visiškai skiriasi nuo vietinės keramikos. Artimiausių analogų randama buv. Rytprūsiuose, sembų bei notangų srityje, kur gausu panašaus tipo puodų, tačiau skiriasi ornamentai. Ypač daug įkapių rasta šio pilkapio moterų griautiniuose kapuose: mirusiųjų galvos puoštos 5–6 įvijų žalvariniais antsmilkiniais, prie kurių kabėjo po 2–3 įvijines sraigines kabutes. Viename moters griautiniame kape, be galvos papuošalų, rasta žalvarinė apyrankė, o mirusiajai tarp rankų buvo įdėta žalvarinė 27 cm ilgio lazdelė. Lazdelės galai kiek praplėsti ir baigiasi 3 mm briaunelėmis. Tokios formos lazdelė buvo rasta pirmą kartą. Mažesniu įkapų gausumu išsiskyrė vyrų kapai, kurių dauguma degintiniai. Viename jų rasta sudėtingo pavyzdžio segė, kurios gamybai be varinių vielų naudota ir geležis. Kai kurie sudegintų mirusiųjų palaikai laidoti urnose. Molinės degtos urnos-puodeliai buvo statomos ant stambesnio plokščio akmens, iš visų dar aptveriant akmenimis, o urnų viršus būdavo pridengiamas dar vienu plokščiu akmeniu.

Ėgliškių pilkapių su degintiniais ir griautiniais kapais tyrinėjimai parodė, jog vyko kultūrinis bendravimas, per kurį ėmė įsigalėti nauji papročiai mirusiuosius laidoti nedegintus. Šis paprotys vyravo iki IX a. Pilkapyno kapai yra priskiriami vakarų baltams. 1895 ir 1898 m. kasinėjimų medžiaga iki 1945 m. buvo Karaliaučiaus muziejuje, vėlesnių radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus ir Kretingos muziejus. Nuo pilkapyno vietos į pietus yra Ėgliškių (Andulių) piliakalnis ir Andulių kapinynas.

Lina Buikienė, 2010; Aurelija Gelminauskienė, 2014

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

  1. Archeologiniai Igno Jablonskio tyrinėjimai. Parengė Julius Kanarskas. Kretinga: Kretingos muziejus, 2001, p. 16.
  2. DANILAITĖ, Elena. Egliškių, Kretingos raj., pilkapių tyrinėjimai 1969 metais. Iš Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1968–1969 metais.Vilnius, 1970, p. 39–43.
  3. Ėgliškių pilkapynas. Iš Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004, t. 5, p. 346. ISBN 5-420-01532-3
  4. Ėgliškių pilkapynas [interaktyvus].  Iš Vikipedija: laisvoji enciklopedija, [2012] [žiūrėta 2014 m. gruodžio 14]. Prieiga per internetą: <http://lt.wikipedia.org/wiki/%C4%96gli%C5%A1ki%C5%B3_pilkapynas>.
  5. GRIGALAVIČIENĖ, Elena. Egliškių (Kretingos raj.) pilkapių tyrinėjimai 1974 ir 1975 metais. Iš Archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1974 ir 1975 metais. Vilnius, 1978, p. 45-51.
  6. JABLONSKIS, Ignas. Ėgliškių pilkapiai. Iš Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1980-1981 metais. Vilnius, 1982, p. 35-37.
  7. JABLONSKIS, Ignas. Ką pasakoja Egliškių pilkapiai. Švyturys, 1974, spalio 3, p. 3-4.
  8. KANARSKAS, Julius. Kretinga: praeities skraistę praskleidus. Kretinga: Druka, 2009, p. 9–12. ISBN 978-609-404-057-3.
  9. MERKEVIČIUS, Algimantas. Laidosena Vakarų Lietuvoje akmens ir ankstyvuoju metalų laikotarpiais. Iš Kretingos senovė. Kretinga: Kretingos muziejus, 1999, p. 14–17.
  • Savivaldybės biudžetinė įstaiga.
  • Kodas 190287259.
  • Duomenys kaupiami ir saugomi
  • Juridinių asmenų registre
Dažniausiai užduodami klausimai