Temos

nuotraukų galerija nuotraukų galerija

Nuotraukų galerija
vaizdo įrašų galerija vaizdo įrašų galerija

Vaizdo įrašų galerija

Atnaujinta 2020-07-31

Įvadas. Archeologinio paveldo laidojimo vietos, markapiai, kapinės

Kapinynas – seniausia kapinių forma, Lietuvos teritorijoje žinoma jau iš mezolito laikotarpio. Plokštiniuose kapinynuose randama visų rūšių kapų: griautinių ir degintinių žmonių bei žirgų.

Pilkapiai – kapo vieta su sampilu. Pilkapiuose imta laidoti pradėjus verstis žemės ūkiu. Pilkapiai dažniausiai būdavo kitame vandens telkinio, esančio prie gyvenvietės, krante, kadangi senovės paprotys reikalavo mirusiųjų pasaulį (kapines) atskirti nuo gyvųjų pasaulio (gyvenvietės) vandens kliūtimi (upe, ežeru, pelke).

Pilkapiai supilti iš smėlio, molio, akmenų, kartais ir visas paviršius grįstas akmenimis. Juos tyrinėjęs kraštotyrininkas I. Jablonskis nustatė, kad virš griautinių kapų vertikaliai ant specialaus akmeninio pagrindo buvo statomi akmenys; šie akmenys, būdami tarsi savotiški paminklai, leido vėliau atsekti laidojimo vietą.

Vėlesniais laikais kaimo kapinaitėse dažniausiai būdavo laidojami asmenys, mirę nuo maro, choleros, šiltinės ir kitų užkrečiamųjų ligų, kai po nederlingų metų stojus badui ar vykstant dažniems karams prasidėdavo epidemijos. Tokios kapinės vadinamos markapiais, maro kapeliais. Nuo šių ligų mirusiesiems atminti kapinaitėse nuo seno būdavo statomi aukšti ąžuoliniai kryžiai ir koplytėlės su šventuosius vaizduojančiomis medinėmis skulptūromis. Kad liga neišplistų, kapinaitės būdavo apjuosiamos žemių pylimu ir grioviu.

Siekiant apsaugoti nuo vis atsinaujinančių užkrečiamųjų ligų epidemijų, XVIII a. pab. Žemaičių vyskupystės vadovybės ir pasaulietinės valdžios nurodymu uždrausta laidoti kaimų kapinaitėse bei prie bažnyčių ir liepta atokiau nuo gyvenamųjų vietovių atidaryti parapijų kapines. Mirusiuosius leista laidoti tik parapijų kapinėse.

XIX a. markapiuose laidoti pakaruokliai, nekrikštyti kūdikiai, kaimo apylinkėse mirę kito tikėjimo asmenys, t. y. tie, kurių nepriimdavo laidoti parapijos kapinėse.

Nepaisant to, kaimo žmonės nepamiršo senųjų kapinių. Jie jas ir šiandien prižiūri bei tvarko.

Kretingos rajone yra 16 veikiančių kapinių: Kretingos mieste – 2 senosios (Kretingos parapijos naujosios, ir Kretingos parapijos senosios) ir 1 naujosios (Kretingos (Padvarių)); Kartenos seniūnijoje – Tūbausių, Rūdaičių, Kiauleikių; Darbėnų seniūnijoje – Darbėnų, Laukžemės, Grūšlaukės; Žalgirio seniūnijoje – Raguviškių, Jokūbavo, Mikoliškių, Budrių; Kartenos, Salantų, Imbarės, Kalnalio.

Jolanta Klietkutė, 2013

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

  1. KANARSKAS, Julius. Bajorai. Pajūrio naujienos, 1995, spalio 20, p. 3.
  2. KANARSKAS, Julius. Darbėnų apylinkės kaimai. Švyturys, 1992, liepos 29, p. 3.
  3. KANARSKAS, Julius. Kaimas prie Akmenos upės. Švyturys, 1994, birželio 4, p. 4.
  4. KANARSKAS, Julius. Kiauleikių kaimas. Švyturys, 1994, rugsėjo 10, p. 2.
  5. KANARSKAS, Julius. Lazdininkams – 2000 metų. Švyturys, 2001, birželio 23, p. 5.
  6. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Konfiskuos užsigrobtas kapavietes. Pajūrio naujienos, 2012, spalio 26, p. 1, 3.
  7. VAŠKEVIČIŪTĖ, Ilona. Terminai. Laidojimo vietos. Iš aruodai.lt [interaktyvus]. [b. v.]: Lietuvos istorijos institutas, 2005 [žiūrėta 2013 m. rugsėjo 16 d.]. Prieiga per internetą <http://www.aruodai.lt/paieska/terminas.php?TeId=224>.

Kapinės:

Archeologinio paveldo laidojimo vietos:

Evangelikų-liuteronų kapinės

Karių kapinės

Partizanų laidojimo vietos

Senosios kaimų kapinės

Stačiatikių kapinės

Veikiančios miestų, miestelių ir kaimų kapinės

Žydų kapinės ir holokausto aukų kapai

logotipas
  • Savivaldybės biudžetinė įstaiga.
  • Kodas 190287259.
  • Duomenys kaupiami ir saugomi
  • Juridinių asmenų registre
Dažniausiai užduodami klausimai