Temos

Atnaujinta 2020-01-11

Kretingos senojo miesto vieta

Kretingos senojo miesto vieta yra laikoma Kretingos m. centrinė dalis ir Akmenos kair. krantas.

Nuo seno abipus Akmenos upės plytėjo Kretingos kaimo žemės, kuriose buvo išsidėsčiusios laisvųjų valstiečių sodybos. Joms administruoti ir valstybinei sienai kontroliuoti Kretingoje buvo įsteigtas dvaras, o valstybiniams mokesčiams rinkti atidaryta muitinė. Kretingos kaimo žemės, buvusios ne vieno didiko privačia nuosavybe, 1582 m. atiteko vienam garsiausių Lietuvos karvedžių Jonui Karoliui Chodkevičiui, palikusiam ryškiausią pėdsaką Kretingos krašto istorijoje.

Kretingos kaimas buvo prie pat Prūsijos sienos. Per jį iš Žemaitijos į Klaipėdos uostą ėjo svarbus prekybos kelias, kurio reikšmė ypač išaugo po valakų reformos, kada pritaikę trilaukę žemdirbystės sistemą valstiečiai gavo žemės ūkio produkcijos perteklių ir bandė jį realizuoti vidaus ir užsienio rinkoje. Prekyba ir mainai skatino Kretingos kaimo augimą. XVI a. pab. jis tapo svarbiu prekybos su Prūsija tašku, o 1598 m. įvardytas jau miesteliu. Siekdamas pagyvinti prekybinį ir ūkinį valsčiaus gyvenimą, gauti dvarui daugiau pajamų ir įteisinti miestelį tarp svarbiausių Žemaičių seniūnijos užsienio prekybos centrų, J. K. Chodkevičius išsirūpino, kad Lenkijos-Lietuvos seimas suteiktų Kretingai prekių sankrovos teisę. Išrūpinta prekių sankrovos teisė, įkurta bernardinų vienuolija, pastatyta pirmoji bažnyčia, pradėta mūrinio vienuolyno ir bažnyčios pastatų ansamblio statyba liudijo, kad J. K. Chodkevičius ruošėsi iš esmės keisti tolesnę Kretingos valdos ūkinę ir socialinę raidą, įkurti joje krikščionišką, civilizuotą ir pažangią bendruomenę. Tai jis patvirtino Berzaunės pilyje 1609 m. sausio 23 d. pasirašyta privilegija, kuria paskelbė, kad Kretingoje šalia vienuolyno ir bažnyčios kuria miestą, kurį pavadina savo vardu – Karolštatu (Karolio miestu) ir suteikia Magdeburgo teisę.

Miestui J. K. Chodkevičius paskyrė kair. Akmenos krante buvusias Kretingos ir Dobšaičių k. žemes ir pasikvietęs matininkus Adomą Dirmą, Joną Mališevskį, Motiejų Gaiževskį ir Adomą Škliarskį pavedė jiems išrinkti vietą miesto turgavietei, namų, daržų, sodų vietas, žemes arimui, laukams, miškams, jų naudmenoms, medžioklei. Pirminis miesto planas, pagal kurį buvo statomas Karolštatas, nėra išlikęs. Tačiau išliko 1771 m. planas, kuris atskleidžia XVII a. pr. įkurto miesto planinę struktūrą. Jis liudija, kad pagal standartinį to meto miestams statyti naudotą stačiakampį planą matininkai išmatavo turgavietę, gyvenamuosius kvartalus, nutiesė gatves. Miesto širdimi tapo keturkampė turgavietė (nuo 1990 m. – Rotušės aikštė), naudota ne tik prekymečiams rengti, bet ir miestiečių susirinkimams vesti bei bausmėms vykdyti. Kiekviena jos kraštinė siekė 142 m ilgio, o į aikštės kampus įsiliejo po 2 gatves, jungusias turgavietę su bažnyčia, dvaru ir užmiesčio keliais. Visuose aikštės šonuose buvo išmatuota po 6 vienodo dydžio stačiakampius sklypus, orientuotus galu į aikštę. Tokio pat dydžio sklypai išmatuoti ir prie kiekvienos gatvės.

Turgaus aikštės viduryje miesto lėšomis iškilo savivaldybės namai – rotušė. Ji buvo mūrinė, su renesansiniu apskardintu bokštu. Rotušėje buvo įrengtos patalpos magistratui, prekių sandėliai, kalėjimas, patalpos kontrolinėms svarstyklėms, svorio, saiko ir ilgio matų etalonams saugoti. Bokšte kabojo varpas, kuriuo buvo leidžiama skambinti mušant valandas, kviečiant miestiečius į turgų, susirinkimus ir teismą, pranešant apie gaisrą ir kt. nelaimes.

Namus miesto piliečiai statėsi medinius, šiaudiniais stogais, be kaminų. Turgavietė ir gatvės buvo grindžiamos akmenimis.

Miesto pakraštyje, netoli bažnyčios, Rotušės a. ir Akmenos g. kampe, J. K. Chodkevičiaus fundacija apie 1618–1620 m. magistratas pastatė prieglaudą neturtingiems ir ligotiems bei luošiems, nelaimių ištiktiems našlaičiams ir kitiems vargšams, kurie savo darbu nepajėgė užsidirbti sau maisto ir gyveno iš išmaldos.

J. K. Chodkevičiaus paliepimu, magistratas privalėjo įkurti mokyklą, kurios mokytojas turėjo būti katalikas, mokėti lotynų kalbą ir mokyti vaikus ne tik mokslo dalykų, bet ir pamaldumo Dievui, papročių.

Miestą supo Akmenos ir Pastauninko upelio slėniai, o iš rytų ir pietų – gynybinis akmenų pylimas. Už sienos plytėjo miesto ganyklos, o rytų pusėje tęsėsi dirbamieji miesto laukai, įrengti buvusio Dopšaičių k. žemėje. Šiaurėje dirbamųjų laukų dalis, esanti dabartinės Melioratorių g. rajone, buvo pavadinta Sūdais, o pietinė dalis, siekusi Prūsijos kunigaikštystės sieną, vadinosi Kumpiškėmis.

Pagrindinis miesto simbolis buvo herbas. Suteikdamas Kretingai savivaldą, J. K. Chodkevičius leido naudoti Švč. Mergelės Marijos, laikančios ant rankų kūdikėlį Jėzų, atvaizdą. Įdomu tai, kad herbą su Švč. Mergelės Marijos atvaizdu turėjo tik du Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestai – Karolštatas (Kretinga) ir Minskas, o šiandien jį turi vienintelė Kretinga.

1611 m. Karolštate jau gyveno 57 šeimos. 1690 m. mieste stovėjo 133 namai. Daugybę miestiečių gyvybių nusinešė 1709–1711 m. maras, po kurio Karolštatas smarkiai ištuštėjo.

1776 m. Karolštatui iškilo grėsmė netekti savivaldos, kadangi seimas nutarė panaikinti miestų Magdeburgo teises, palikdamas jas tik didžiausiems miestams. Privačiose valdose esančių miestų likimą turėjo nuspręsti patys savininkai. Tuo metu Kretingą valdęs vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis pasinaudojo šia teise, ir Karolštato magistratas 1785 m. tebeveikė.

Lietuvą prijungus prie Rusijos, miestų savivaldos teisės buvo paliktos tik didiesiems miestams. Taigi Karolštatas neteko Magdeburgo teisių ir tapo paprastu didžiulės Rusijos imperijos miesteliu. Nebevartojamas daugiau ir Karolštato vardas. Miestelis, kaip ir šalia buvęs kaimas, oficialiai pradėtas vadinti tik Kretingos (rusiškai Кретингенъ) vardu.

Lina Buikienė, 2010

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

  1. KANARSKAS, Julius. Kaip Kretingos kaimas tapo miestu. Pajūrio naujienos, 1994, balandžio 5, p. 2.
  2. KANARSKAS, Julius. Karolštato, arba Kretingos, miestas. Iš Kretingos pranciškonai [interaktyvus]. Kretinga: Kretingos pranciškonai, 2010 [žiūrėta 2010 m. birželio 2 d.]. Prieiga per internetą: http://www.kretingospranciskonai.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=13:karolstato-arba-kretingos-miestas&catid=19:kretingos-istorija&Itemid=70>.
  3. KANARSKAS, Julius. Kretinga: praeities skraistę praskleidus. Kretinga: Druka, 2009, p. 36–41. ISBN 978-609-404-057-3.
  • Savivaldybės biudžetinė įstaiga.
  • Kodas 190287259.
  • Duomenys kaupiami ir saugomi
  • Juridinių asmenų registre
Dažniausiai užduodami klausimai