Temos

Sukurta 2020-11-03

Atnaujinta 2021-12-20

Kalvystė

Meninė kalvystė – viena iš daugelio lietuvių tautodailės šakų, turinčių labai senas tradicijas. Metalo dirbiniai Lietuvoje buvo paplitę jau žalvario amžiaus pradžioje. Daugiausia jie buvo naudojami puošybai – segės, apyrankės, žiedai. Gerokai vėliau geležis imta naudoti namų apyvokoje: žemės dirbimo įrankiams, transporto priemonėms. Kalta geležis XIII–XIX a. plačiai naudota baldų puošybai, kelioninėms ir kraitinėms skrynioms, įvairiems memorialiniams paminklams. Ypač turtingo ornamento ir išraiškingo silueto yra XVII–XX a. pr. liaudies dekoratyviniai metalo dirbiniai – durų, langų, skrynių apkaustai, spynos, vartai ir t. t.

Tarp lietuvių liaudies mažosios architektūros paminklų svarbią vietą užima kalvių dirbti geležiniai kryžiai. Geležinėmis viršūnėmis buvo puošiami koplytstulpiai, stogastulpiai, koplytėlės, kryžiai, šventorių ir kapinių vartai.

Viduramžiais, Renesanso epochoje ir baroko laikotarpiu į Lietuvą atvyko daug Europos ir Bizantijos meistrų, tobulėjo apdorojimo technika. Interjeruose išpopuliarėjo puošnūs kalvystės ir šaltkalvystės dirbiniai, o nuo XVIII a. suklestėjo unikalus liaudies kultūros reiškinys – kryždirbystė.

Kryždirbystė – viena iš UNESCO saugomų Lietuvos tradicijų. Lietuviška kryždirbystė neturi analogų pasaulyje dėl unikalios simbolikos, raiškos, nenutrūkstamos tradicijos. Nepaisydama istorijos verpetų, kryždirbystė Lietuvoje egzistuoja per 400 metų. Kryžius arba koplytstulpis sujungia medžio apdirbimo ir drožybos, skulptūros ir kalvystės amatus. Šį sakraliosios architektūros paminklą paprastai sudaro tam tikru būdu apdirbto medžio forma, Kristaus, Marijos ar kokio nors šventojo skulptūrėlė ir metalinė saulutė viršūnėje. Svarbi kiekviena detalė. Kiekviename Lietuvos etnografiniame regione kryždirbystė turėjo savitų ypatumų. XVII a., kai kryždirbystė suklestėjo, Žemaitijoje kryžiai ir koplytstulpiai buvo puošiami metalo saulutėmis su pagoniškais simboliais: saulės, mėnulio, žalčių.

Kalvystė – ir tradicinis amatas. Nuo seno per Kretingą ėjo svarbūs prekybos keliai. XIX a. pab.–XX a. pr. Žemaitijoje vykdavo arklių „jomarkai“, kuriuose parduodamus arklius pasegdavo. Arklių pasegimas tapo populiaria kalvių profesija. Kalviai garsėjo ir darbinių vežimų kaustymu. XIX a. pab. Kretingos kalvis Jonas Krebsas buvo įsteigęs ne tik plūgų, bet ir išeiginių vežimų kalvę. Plūgų kalvės buvo žinomos ir Salantuose.

Kalvio amatas – dažniausiai paveldimas, nes būdavo perimamos dirbtuvės. Nė vienas valstietis neapsiėjo be kalvio paslaugų. Kalvės vadovas daug išmonės įdėdavo įmantriai išlankstydamas ratų ir rogių apkaustų dalis, ypač skirtas papuošimams.

Kalvės buvo statomos prie kelio, kad būtų patogiau privažiuoti. Stovėjo jos atokiau nuo kaimo, kad nekiltų gaisras. Žaizdras su odinėmis dumplėmis, padarytomis iš stambaus jaučio odos, buvo įrengtas pastato gale. Dumplės pučiamos svirtimi ar koja sukamu ratu. Vėliau atsirado dumplės su sparneliais, kurios iš pradžių buvo minamos, o paskui sukamos elektra. Netoli žaizdro stovėjo stora ąžuolinė trinka, ant jos – metalinis priekalas, sveriantis iki 10 kilogramų. Kuo sunkesnis ir didesnis priekalas, tuo labiau didžiavosi kalvis. Šalia – keletas įvairaus dydžio kūjų ir replių, lovys su vandeniu geležiai ir plienui grūdinti. Prie šoninės sienos – varstotas, prie durų staktos – prietaisas geležiai gręžti. Kalviams dažnai tekdavo kaustyti arklius. Tam atskiroje dėžėje buvo laikomi kaustymo įrankiai.

Kalvę su varstotu turėjo liaudies meistras Antanas Klanius-Klanevičius (1830–1920), kilęs iš Mažonų kaimo Kretingos rajone. Jis nukalė geležinius vartus ir dvejus vartelius Grūšlaukės bažnyčios šventoriaus mūrinei tvorai, padarė ir ornamentuotas Grūšlaukės kapinių koplyčios duris.

Šiandieninės technologinės galimybės leidžia metalą kalti ir vadinamuoju šaltuoju būdu, – kada staklėmis išpjaunamos detalės suvirinamos. Taip gaminama didžiuma buities reikmenų, lauko baldai, laiptų turėklai.

Padvariuose gyvenančio kalvio Vinco Lučinsko darbai – vartai, šašlykinės, balkonų tvorelės, laiptų turėklai, vėliavų laikikliai, gėlių stovai, suolai ir stalai puošia ne vieno kretingiškio namus bei sodybas. Savo išmonę V. Lučinskas išbando kurdamas suvenyrus, o Lietuvos valstybės 100-metį pasitiko su kaldinta lietuviška simbolika.

Rūdaitiškis Vitalijus Anužis turi savo požiūrį į šiandieninius kalvius: tai žmonės, kalantys jau ne vien peilius ar pasagas, o kūrybingi meistrai, konstruktoriai, architektai ir net dizaineriai. Kalvystės amato jis išmoko iš profesionalių meistrų Šiauliuose. Iš metalo gamina kone viską, kas dabar madinga žmonėms puošiant savo sodybas ar įmonėms – aplinką: yra sukūręs begalę didingų povų, varnų ir kitų paukščių, varlių, roplių, krabų, išraiškingų figūrų, stilingų tvorų, vartų, turėklų, stogelių, laiptų. Gamina ir praktiškus daiktus, pavyzdžiui, pastaraisiais metais labai išpopuliarėjusias šašlykines. Nestandartinius gaminius puikiai išmoko derinti su stiklu, akmeniu arba kitomis prie metalo derančiomis medžiagomis.

Kretingiškis Kalvių sąjungos narys Raimondas Diekontas trauką ugniai ir plienui paveldėjo iš abiejų senelių, kurie irgi vertėsi kalvio amatu. Kalvystei paskatintas tautodailininko Raimundo Puškoriaus, pagal klientų užsakymus kala sodybų vartus, daro kapinių saulutes ir kryžius. Jis nukaldino ir vartus į Pranciškonų gimnazijos stadioną. Per miesto amatų šventes ar muges, Rotušės aikštėje pasistatęs priekalą ir kaukšėdamas kūju, smalsuoliams jis aiškina kalvystės paslaptis. Šiuolaikinės kalvystės priemonės, anot meistro, techniškai pagreitina darbą, bet nesuteikia širdžiai kūrybinio virpulio.

Kretingiškis tautodailininkas Raimundas Puškorius tikisi, kad autentiška lietuvių kryždirbystės tradicija neliks tik muziejuose, o bus išsaugota ir gyvai puoselėjama, tačiau pripažįsta, jog meistrų gretos mažėja.

Parengė Rita Vaitkienė, 2020

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

  1. GEDVILAITĖ, Rasa. Nuo mažens jutęs metalo kvapą, juo gyvena iki šiol. Švyturys, 2012, rugpjūčio 25, p. 8.
  2. GRIEŽIENĖ, Audronė. Kalvystėje atrado save. Pajūrio naujienos, 2020, gegužės 15, priedas „Smiltys“, p. 9, 11.
  3. Klanius-Klanevičius Antanas. Iš Kretingos personalijų žinynas [interaktyvus]. 2020 06 12, [žiūrėta 2020 m. birželio 22 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.kretvb.lt/personalijos/klanius-klanevicius-antanas/>.
  4. PETRONYTĖ, Jurga. Kryždirbystės tradicija Lietuvoje: kryžius nelygus kryžiui. Vakarų ekspresas, 2019, liepos 12, p. 1, 7–8.
  5. Senieji žemaičių amatai. Švyturys, 2006, rugsėjo 23, priedas „Mūsų krantas“, p. 2, 4.
  6. STRAVINSKAS, Antanas. Lietuvos kalvystė. Vilnius: Gelspa, 2004, p. 184–186. ISBN 9955-539-24-0.
  7. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Kalvio darbuose – ugnies ir metalo žaismas. Pajūrio naujienos, 2009, kovo 13, priedas „Smiltys“, p. 9.
  8. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Kalvio rankos išskleidžia ir žiedlapius. Pajūrio naujienos, 2018, vasario 23, priedas „Žemė ir ūkis“, p. 11.
  • Savivaldybės biudžetinė įstaiga.
  • Kodas 190287259.
  • Duomenys kaupiami ir saugomi
  • Juridinių asmenų registre
Dažniausiai užduodami klausimai