Temos

Atnaujinta 2019-09-16

Pramonės ir prekybos bendrovė „Taicas ir Šeras“

Apie 1920 m. iš Darbėnų kilęs, iki karo prekių ekspedijavimu vertęsis Judelis Taicas ir kretingiškis Enikas Šeras, iki Pirmojo pasaulinio karo buvęs mėsininkas, sukaupę kapitalo, Kretingoje įsteigė pramonės ir prekybos bendrovę „Taicas ir Šeras“, kuri užsiėmė smulkiąja gamyba ir prekyba. Firmos kontora veikė Kretingoje, J. Taico namuose prie turgavietės, dirbtuvės – E. Šero sklype Birutės gatvėje, o žaliavų, produkcijos sandėliai, kontora ir firminė parduotuvė – Klaipėdoje, Turgaus, Kepėjų gatvėse, šalia Šv. Jono bažnyčios.

Arbatžolių svarstymo įmonė „Virdulys“

Judelis Taicas prie turgavietės, viename iš jo kieme buvusių ūkinių pastatų, įrengė arbatžolių svarstymo įmonę. Jos pavadinimą „Virdulys“ 1925 m. birželio 20 d. patvirtino Prekybos departamentas, leidęs arbatžolių produkcijai naudoti prekybinį ženklą su virdulio atvaizdu ir pavadinimu. Verslininko kieme tuoj už vartų virš sandėlio durų kabėjo didelė iškaba su užrašu: „ARBATOS IŠSVARSTYMO SANDĖLIS / „Virdulys“ / KRETINGA / Taico ir Šero / Kretingoje, Viešoji a. 2, Tel. N. 27“.

Arbatžoles verslininkas vežė iš Klaipėdos, į kurią jos atkeliaudavo laivais iš Sumatros (Indonezija), Ceilono (Šri Lanka) salų ir kitų Pietryčių Azijos kraštų. Kretingoje samdyti darbininkai jas svarstė, maišė su vietinėmis vaistažolėmis, fasavo ir pakavo. Iš čia produkciją išvežiodavo į Kretingos, Klaipėdos, kitų miestų ir miestelių krautuves.

Žvakių fabrikas „Švyturys“

Žvakių gamyba rūpinosi E. Šeras, Birutės gatvėje įkūręs įmonę „Švyturys“. 1926 m. gruodžio 4 d. Prekybos departamentas firmos „Taicas ir Šeras“ gaminamoms žvakėms suteikė prekybinį ženklą su jūros švyturio atvaizdu. Žvakių gamybai reikalingas žaliavas vežėsi iš Klaipėdos. Parafiną ir steariną tirpdė garo krosnyje ir iš jų liejo įvairias žvakes. Iš pradžių naudojo senus įrenginius, o vėliau firmos savininkai nupirko 7 vokiškas rankines žvakių gamybos mašinas. Su jomis dirbo 6 žmonės. Per dieną jie perdirbdavo 700 kg parafino, o 1 mašina per valandą išliedavo 360, per dieną – 2 520 žvakių. Pirmos rūšies žvakes liejo atskirai, specialiose formose. Tai buvo katalikų bažnyčioms skirtos didžiosios žvakės ir 24 valandas degančios žvakės, statomos žydų sinagogose ir prie pašarvoto mirusiojo. Didelę paklausą turėjo ir Kalėdų žvakutės. Žvakes pakavo į specialiai Klaipėdos „Ryto“ spaustuvėje atspausdintus pakelius, kuriuos suklijuodavo Klaipėdoje ir atveždavo jau paruoštus pakuoti.

Sacharino fabrikas „Malūnas“

1937 m. Judelis Taicas ėmėsi gaminti sachariną. Jis nupirko mašiną sacharino tabletėms spausti ir dyzelinį vidaus degimo variklį. Juos arbatžolių svarstymo įmonės priestate sumontavo iš Vokietijos atvykęs specialistas. Naujoji įmonė pasivadino Didžiosios Lietuvos saldžiųjų tablečių (vėliau – sacharino) fabriku „Malūnas“, o savo produkcijai žymėti naudojo vėjo malūno atvaizdą. Fabrike nuolat dirbo du meistrai, aptarnavę vidaus degimo variklį ir presus. Jiems padėti įmonės savininkas samdė 4–5 padienius darbininkus. Per dieną įmonė pagamindavo 100 kilogramų sacharino, kurį presavo vaistus primenančiomis mažytėmis tabletėmis ir fasavo į dėžutes po 120 tablečių. Dėžutes produkcijai fasuoti darė Klaipėdoje. Iš ten atveždavo ir medines dėžes, į kurias sukraudavo po 25 kg sacharino. Tais laikais buvo manoma, kad sacharinas yra daug sveikesnis už cukrų. Tik sachariną naudojo cukralige sergantys žmonės.

1937 m. mirus verslininkui E. Šerui, jo dalį perėmė Mauša Kacas. Pasikeitus bendrasavininkiui, bendrovė buvo pavadinta „Taicas, Judelis ir Ko“. J. Taicas perėmė žvakių fabriką „Švyturys“. Iš verslininko Jono Eitavičiaus išsinuomotame buvusios elektros stoties pastate, stovėjusiame Birutės gatvėje šalia E. Šero sklypo, perkėlė žvakių fabriką. Pastatą rekonstravo, pristatė antrą aukštą, kuriame įkūrė dar vieną įmonę – augalinių taukų fabriką „Plantage–Koks“. Iš Klaipėdos atveždavo sandariai užpildytas 400 kg taukų talpas, išmušdavo jų dugnus, taukus tirpdydavo, pildavo į formas, o ataušusius pakuodavo į sviestinį popierių, ant kurio raudonomis raidėmis būdavo užrašyta „Kokolynas“. Augalinius taukus pirko Kretingos ir aplinkinių miestelių žydai, vartoję juos kepimui, pasiskaninimui tiek prie mėsiškų, tiek ir prie pieniškų patiekalų.

Visų įmonių darbininkai buvo tie patys žmonės, dirbę vienoje ar kitoje įmonėje, priklausomai nuo produkcijos paklausos, žaliavų kiekio ir pan. Būdavo ir taip, kad tą pačią dieną iki pietų darbas vyko arbatžolių svarstymo įmonėje, o po pietų – žvakių arba sacharino fabrikėlyje. Statistikos departamentui siunčiamose žiniose jie buvo įvardijami kaip žvakių fabriko „Švyturys“ darbininkai. 1927 m. čia dirbo 8, o 1933 m. – ekonominės krizės laikotarpiu – 4 žmonės. Nuolatos dirbo 2–3 meistrai, prižiūrėję vidaus degimo variklį ir presus. Produkcijai pakuoti buvo samdomi 4–5 darbininkai.

Po okupacijos 1941 m. sovietų valdžia bendrovės „Taicas, Judelis ir Ko“ įmones ir pastatus nacionalizavo ir perdavė valdyti Kretingos apskrities pramonės kombinatui, kurio administracija 1944–1960 m. veikė E. Šero name. Namas po 1991 m. gaisro tapo nebenaudojamas, o 1996 m. buvo nugriautas. Gamybiniame pastate pokariu veiklą tęsė Kretingos žvakių fabrikas „Švyturys“, o vėliau jis buvo paverstas sandėliu. Arbatžolių fasavimo bei sacharino gamybos įmonės pastatai sudegė per 1941 m. birželio 26 d. gaisrą.

Rita Vaitkienė, 2018

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

  1. KANARSKAS, Julius. Judelio Taico namas ir pramonės įmonės. Švyturys, 2017, spalio 28, p. 5–6.
  2. KANARSKAS, Julius. Kretinga: praeities skraistę praskleidus. Klaipėda: Druka, 2009, p. 156–158, 202. ISBN 978-609-404-057-3.
  3. KANARSKAS, Julius. Kretingos krašto žydai = The jews of the Kretinga area. Kaunas: UAB „V3 studija“, 2016, p. 25–27, 56–57.
  • Savivaldybės biudžetinė įstaiga.
  • Kodas 190287259.
  • Duomenys kaupiami ir saugomi
  • Juridinių asmenų registre
Dažniausiai užduodami klausimai