Temos

Atnaujinta 2019-09-16

Fabrikas „Laisvė“

1915 m. rugsėjo mėnesį Bajoruose turtingas pasienio krautuvininkas Henrikas Dorfmanas ir nagingas Kalotės kalvis Vilhelmas Telkis davė pradžią fabrikui: pradėjo veikti 420 verpsčių selfaktorius (periodinio veikimo verptuvas) ir ketverios audimo staklės. Vilnonių audinių verpykla vėliau pavadinta tekstilių įmone „Teba“. Įmonės būstinė įsikūrė Klaipėdoje, o pagrindinis pardavimo sandėlis – Kaune. Įmonės vietoje 1931 m. akcinė bendrovė „Friedmanas ir Ko“ verslininko Jankelio Frydmano žemės sklype įrengė tekstilės fabriką, kuris 1934 m. pavadintas „Lana“. 1939 m. čia dirbo 300 žmonių. Įmonę sudarė 10 gamybinės, ūkinės ir administracinės paskirties pastatų, kuriuose dirbo apie 400 darbininkų. Per metus jie išausdavo apie 600 tūkst. m vilnonių audinių, skirtų daugiausia kariuomenei. 1936 m. Kaune vykusioje parodoje „Lanos“ audiniai buvo apdovanoti sidabro medaliu.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą „Lana“ jau buvo solidi ir žinoma net užsienyje.

Hitlerininkai fabriką sugriovė. Po karo jis atstatytas ir išplėstas. Pokariu vilnonių audinių fabrikas „Laisvė“, išaugęs iš tarpukariu įsteigto „Lanos“ tekstilės fabriko, tapo stambiausia pramonės įmone. Joje 1969 m. dirbo 926 žmonės, veikė 4 tūkst. 80 verpimo verpsčių ir 96 audimo staklės. „Laisvėje“ verpti pusvilnoniai prekiniai verpalai (256 tonos per metus), gaminti 15 artikulų šimto atspalvių ir raštų pusvilnoniai audiniai paltams, kostiumams ir baldams (1 mln. 600 tūkst. metrų per metus).

Sovietiniais laikais „Laisvėje“ virė ne tik darbas, bet ir kultūrinis, visuomeninis gyvenimas. Fabrikas buvo tarsi miestas mieste – darbuotojai rengdavo šokius, šachmatų turnyrus ir bendras talkas, veikė valgykla, vaikų darželis, turėjo sienlaikraštį „Pajūrietis“, bendrabučius, kartą per mėnesį leido laikraštį „Laisvietis“, kurį rengė redaktorius ir dar penki darbuotojai, fabrikas taip pat turėjo savo fotografą, vykdavo į ekskursijas. Susirgus net nereikėdavo eiti į bendrą polikliniką – fabriko medicinos punkte dirbo dvi gydytojos ir stomatologė. „Laisvės“ teritorijoje netgi veikė vakarinė mokykla tiems, kurie nebuvo baigę vidurinės. Veiklos aktyviems „Laisvės“ darbuotojams netrūko. Prijaučiantieji politikai galėjo save realizuoti partijoje, linkę į menus taip pat turėjo ką veikti. Kiekviename ceche – Verpimo, Audimo, Apdailos, Mechanikos ir Statybos – vykdavo peržiūros, darbuotojai dainuodavo solo, duetais, o geriausieji pasirodydavo bendrose šventėse, fabrike netrūkdavo spartakiadų, saviveiklininkų koncertų.

Neatsiejama „Laisvės“ fabriko dalis buvo du bendrabučiai – šeimyninis ir jaunimo. Šie du pastatai buvo pastatyti specialiai fabriko darbuotojams. Tuometiniam fabriko direktoriui Albertui Gužauskui rūpėjo ne tik geri gamyklos gamybos rezultatai, bet ir žmonės. Bendrabučių gyventojai būdavo aprūpinami patalyne, užuolaidomis, indais, lygintuvais. O tvarkingiausio kambario savininkams ketvirčiui atitekdavo televizorius.

Iš visos Sovietų Sąjungos ir net Australijos atkeliavusi vilna būdavo suverpiama, paskui iš vilnonių siūlų išaustas audinys patekdavo į štapavimo skyrių, kuriame moterys pašalindavo broką. Taurinimo skyriuje vadinamoji žalia medžiaga būdavo dažoma, plaunama, karšiama. Sutvarkyti audiniai iškeliaudavo į sausąjį skyrių, kur būdavo sutvarkomi iki galo ir supakuojami.

Taip Kretingoje prasidėjęs vilnos kelias išsišakodavo po visą Sovietų Sąjungą – po ją ekspeditoriai išvežiodavo medžiagas, skirtas užuolaidoms, suknelėms, paltams.

Kad būtų pagamintas kokybiškas produktas, dirbo didžiulė komanda: 1 tūkstantis 300 darbuotojų – pradedant šaltkalviais ir baigiant dizaineriais. Visų indėlis buvo vienodai svarbus: dizaineriai kūrė medžiagų raštus, audėjos ir kiti darbuotojai įgyvendindavo idėjas, mechanikai gelbėjo, kai kas nors sulūždavo ar sugesdavo. Ir visas šis procesas vyko nepertraukiamai – fabrikas dirbdavo nesustodamas, net naktį.

Šalyje vos atkūrus Nepriklausomybę, Kretingos „Laisvės“ fabrikui buvo patikėta išausti laisvos Lietuvos simbolį – etaloninę trispalvę. Užsakymas sukurti trispalvės etaloną buvo gautas iš Lietuvos heraldikos komisijos, kuriai buvo žinoma, kad tikroji prieškario Lietuvos vėliava buvusi austa iš vilnos. Kretingiškiams nuvežus savąją trispalvę Heraldikos komisijai, pastaroji darbą įvertino labai gerai, tačiau etalonu vis dėlto pasirinko „Drobės“ sukurtą vėliavą, kuri buvo lengvesnė.

Ryški „Laisvėje“ austa trispalvė pirmiausia suplevėsavo Kretingos bažnyčios bokšte. Tuo pat metu fabrikas išaudė gausybę mažų suvenyrinių trispalvių, kurios plačiai paplito ne tik tarp kretingiškių, bet ir iškeliavo po platųjį pasaulį.

Bronius Krištaponis „Laisvės“ fabrikui vadovavo 23 metus ir buvo paskutinis direktorius.

Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, ėmė griūti ir Sovietų Sąjunga. Fabriko atstovai važinėdavo po Kaukazą, Vidurinę Aziją – nebebuvo iš ko nusipirkti vilnos: avių ūkiai privatizuoti, fabrikai uždaryti. Taip žlugo ir „Laisvė“ – fabrikas buvo išparceliuotas gabalais.

Parengė Rita Vaitkienė, 2018

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

  1. BERŽELIONIS, Algirdas. Kretingos rajonas. Vilnius: Mintis, 1988, p. 14. ISBN 5-417-00089-2.
  2. GUŽAUSKAS, Albertas. Išsaugojome istorinę atmintį. Pajūrio naujienos, 2015, rugsėjo 15, p. 5.
  3. JOMANTAITĖ, Diana. „Laisvės“ fabrikas – nutrūkusi siūlo gija [interaktyvus]. Iš Pajūrio naujienos, 2010, spalio 22 [žiūrėta 2018 m. rugsėjo 16 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.pajurionaujienos.com/index.php?act=exp&sid=5831>.
  4. KANARSKAS, Julius. Kretinga: praeities skraistę praskleidus. Klaipėda: Druka, 2009, p. 159, 236. ISBN 978-609-404-057-3.
  5. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. „Laisvė“ audė laisvės simbolį [interaktyvus]. Iš Pajūrio naujienos, 2018, vasario 16 [žiūrėta 2018 m. rugsėjo 16 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.pajurionaujienos.com/index.php?act=exp&sid=16707>.
  • Savivaldybės biudžetinė įstaiga.
  • Kodas 190287259.
  • Duomenys kaupiami ir saugomi
  • Juridinių asmenų registre
Dažniausiai užduodami klausimai