Temos

Atnaujinta 2020-01-11

Kretingos Lurdas

Kretingos Lurdas yra įkomponuotas į šlaitą J. Pabrėžos g., slėnyje, tarp katalikų bažnyčios ir šv. Antano rūmų.

1933 m., minint 75-ąsias Švč. Mergelės Marijos (Pranciškonų ordino globėjos) apsireiškimo Lurde metines, Lurdo grotos – Prancūzijoje esančios šventos vietos – atitikmens steigimu Kretingoje rūpinosi broliai pranciškonai, ypač vienuolyno gvardijonas t. Augustinas Dirvelė, šiuo tikslu du kartus lankęsis Prancūzijos Lurde.

Švč. Mergelės Marijos ir šv. Bernadetos Subiru skulptūras Prancūzijos Lurde užsakė pagaminti, į Lietuvą parvežė ir Kretingai dovanojo Amerikos lietuvė tretininkė Liudvika Gedminaitė. Ji taip pat dovanojo įrangą altoriui (visa kainavo apie 4500 Lt). Skulptūros lietos iš ketaus, tad kiekvieną jų nešė šeši vyrai.

Vieta grotos statybai parinkta slėnyje šalia Pastauninko upelio. Kretingos Lurdo grotą, kitaip nei Prancūzijoje, sudaro ne uolos, bet lauko akmenys. Apie 7×7 m dydžio grota suformuota kalvos šlaite. Pranciškonai nugriovė seną iš akmenų mūrytą bravorą, ir jo akmenis panaudojo Lurdo statyboms.

Grotos angoje pastatytas balto marmuro altorius, prie kurio vėliau buvo aukojamos šv. Mišios. Prie grotos angos, dešinėje pusėje yra požeminis šaltinėlis, kiek toliau – Pastauninko upelis. Žmonės tikėjo, kad šis šaltinis, kaip ir tikrojo Lurdo, turi stebuklingų galių, nes teka „prieš saulę“ (t.y. rytų pusėn).

Aukštutinėje angoje, kuri sujungta su žemutine, pastatyta Švč. Mergelės Marijos statula. Kitoje žemutinės angos pusėje – klūpinčios šv. Bernadetos su žvake rankose, žiūrinčios į Švč. Mergelę, statula. Priešais grotą pranciškonai įrengė aikštelę, kurią pavadino Šventos Marijos aikšte. Šalia vienuolių savanoriškai dirbo daug kretingiškių. Darbams vadovavo inžinierius Rapolas Žigas.

Lurdo pašventinimo Iškilmės truko dvi dienas. 1933 m. rugpjūčio 1 d. 20 val. vakaro prasidėjo Lurdo pašventinimo apeigos. Tėv. Augustinas Dirvelė bažnyčioje iškilmingai pravedė mišparus, paskui tūktantinė žmonių minia giedodama giesmes, su degančiomis žvakėmis rankose keliavo į Lurdo slėnį. Tėv. A. Dirvelė pašventino skulptūras ir į šaltinėlį supylė iš Prancūzijos Lurdo stebuklingo šaltinio parvežto vandens. Pamokslą sakė domininkonas tėv. Kazimieras. Sugiedojusi Mergelės Marijos litaniją, minia su degančiomis žvakėmis sugrįžo į bažnyčią. Rugpjūčio 2 d., per Porciunkulės – Marijos angelų karalienės – iškilmes, šv. Mišios nuo ryto buvo aukojamos prie visų septynių bažnyčios altorių, prie klausyklų nusitęsė ilgiausios eilės. Atvykstančius garbingus svečius pasitiko husarų orkestras. Broliai pranciškonai pasirūpino, kad traukiniais į Kretingą atvykstantiems tikintiesiems kelionė būtų pigesnė.

Procesijoje į Lurdą ir Sumos šv. Mišiose dalyvavo 76 kunigai pasauliečiai, 4 kunigai vienuoliai, 10 klierikų, Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona su žmona, krašto apsaugos ministras Balys Giedraitis ir apie 25 tūkst. maldininkų iš visos Lietuvos. Šv. Mišias aukojo prelatas kanauninkas Povilas Pukys, pamokslą sakė tėv. Augustinas Dirvelė. Kretingos Lurdą iškilmingai pašventino Telšių vyskupas J. E. Justinas Staugaitis.

Kretingoje įkūrus Lurdo grotą, daug maldininkų čia suplaukdavo Porciunkulės – Marijos Angelų karalienės – atlaidų dieną (rugpjūčio 2 d.). Kasmet į šiuos atlaidus su žmona, p. Sofija, kuri buvo tretininke, atvykdavo ir Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, tuomet atostogaudavęs Palangoje.

1937 m. remontuojant Kretingos bažnyčią, sekmadieniais šv. Mišios buvo aukojamos Lurde.

1938 m. birželio 13 d. Kretingoje vykusio tretininkų (pranciškonų pasauliečių) kongreso metu Lurdas pavadintas „Dangaus Vartų Šventove“, įsteigtas Lurdo Dievo Motinos fondas, skirtas neturtingiems jaunuoliams, siekiantiems kunigystės.

1941 m., į miestą įžengus vokiečiams, Lurdas tapo žydų kančių ir žudynių vieta. Buvo sudaužytas marmuro altorius.

1952 m., vietos komunistų ir valdžios nurodymu, Lurdas išniekintas ir apleistas, grota iki pusės užpilta žemėmis. Aikštelė paversta kareivių mankštinimosi vieta. Šventųjų skulptūras tikintiesiems pavyko perkelti į Kretingos Viešpaties apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčią.

1988 m. pab. grota ir jos teritorija grąžinta katalikų bendruomenei. Lurdo atkūrimu ypač rūpinosi kanauninkas Bernardas Talaišis. 1989 m. pavasarį kretingiškiai slėnį ir Lurdą atkasė, sutvarkė: išvalė Pastauninko upelį, slėnyje nutiesė takelius, pasodino naujų medžių, dekoratyvinių augalų. Sugrąžintos išsaugotosios skulptūros. Grotoje nebėra marmurinio altoriaus, angą juosia apsauginė metalinė tvora.

1989 m. birželio 18 d. Lurdą iš naujo pašventino, šv. Mišias aukojo Telšių vyskupas J. E. Antanas Vaičius, dalyvavo Kretingos parapijos klebonas dekanas Bernardas Talaišis, kaimyninių bažnyčių kunigai. Į šaltinį dar kartą įpilta Prancūzijos Lurdo vandens.

2005 m. Kretingos Lurdas paskelbtas valstybės saugoma kultūros vertybe, 2008 m. paskelbtas kultūros paminklu. Unikalus objekto kodas: 27502. Visas pavadinimas: Kretingos bernardinų vienuolyno ir Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios statinių komplekso Lurdas.

Kretingos Lurdas yra vienas įspūdingiausių Lietuvos Lurdų. Šalia jo vyksta daugybė renginių: Pranciškonų gimnazijos šventės, Šv. Antano bei Porciunkulės atlaidai, Kalėdų, Velykų, Sekminių misterijos, nuo 1990 m. kasmet paskutinį gegužės šeštadienį Lietuvos vaikų bažnytinių chorų šventė, kiti renginiai. Čia lankosi įvairių konfesijų ir įsitikinimų žmonės, miesto svečiai. Šiandien Kretingos Lurdas – tai ne tik miesto istorijos, religinės kultūros, architektūros paveldo, kraštovaizdžio dalis, bet ir vienas svarbiausių Kretingos simbolių.

Jolanta Klietkutė, 2013

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

  1. GIDŽIŪNAS, Viktoras. Lietuvos pranciškonų Amerikoje istorijos bruožai. Brooklyn, N. Y., 1987, p. 3–4.
  2. JOMANTAITĖ, Diana. Lurdas – tikėjimu statytas, saugotas ir prikeltas. Pajūrio naujienos, 2011, vasario 25, priedas „Mūsų žmonės“, p. 16.
  3. KANARSKAS, Julius. Kretinga – pranciškonų provincijos centras. Iš Kretingos Pranciškonai [interaktyvus]. Kretinga: Kretingos Pranciškonai, [b. m.] [žiūrėta 2013 m. rugsėjo 20 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.kretingospranciskonai.lt/index.php?Itemid=68&id=109&option=com_content&task=view>.
  4. KANARSKAS, Julius. Kretinga, prie Pabrėžos ir Vilniaus g. Kretingos Lurdas. Iš Nukentėję paminklai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 86–87.
  5. KANARSKAS, Julius. Kretinga: praeities skraistę praskleidus. Klaipėda: Druka, 2009, p. 195–196. ISBN 978-609-404-057-3.
  6. Kretingoje naujas Liurdas. Šv. Pranciškaus varpelis, 1933, Nr. 8–9, p. 276.
  7. LILEIKIENĖ, Veronika. Inkaklių ir Kretingos lurdai kaip solidarumo skatinimo forma. Soter, 2004, Nr. 13, p. 181–182.
  8. Liurdo pašventinimas. Šv. Pranciškaus varpelis, 1933, Nr. 10, p. 303–305.
  9. Lurdas. Iš Kultūros vertybių registras [interaktyvus] [žiūrėta 2013 m. spalio 7 d.]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?MC=27502>.
  10. ORENCIENĖ, S. Po ilgų nuoskaudos metų. Švyturys, 1989, birželio 13, p. 2.
  11. PAULIKAITĖ, Genovaitė. Lurdas vėl gyvena. Švyturys, 1989, birželio 22, p. 1–2.
  12. Taip atrodo Kretingos Pranciškonų vienuolyno Liurdas… Kretingos parapija, 1937, Nr. 8, p. 67.
  • Savivaldybės biudžetinė įstaiga.
  • Kodas 190287259.
  • Duomenys kaupiami ir saugomi
  • Juridinių asmenų registre
Dažniausiai užduodami klausimai