Atnaujinta 2025-12-18
M. Valančiaus surinktas ir „Palangos Juzėje“ užrašytas dainuojamasis XIX a. pabaigos palikimas
Žemaičių vyskupo, rašytojo ir švietėjo Motiejaus Valančiaus (1801–1875) esminiu kūrybos bruožu laikomas liaudiškumas, nors jis pats nėra pripažįstamas sistemingai ir kryptingai veikusiu folkloro rinkėju. Grožiniuose kūriniuose plačiai naudotą folklorą jis sėmė iš keleto šaltinių, pirmiausia – iš žemaitiškos savo vaikystės ir jaunystės aplinkos, kurioje dainuojamoji ir sakytinė tautosaka buvo organiška kasdienio ir šventinio laiko dalis. Parapijiečių pastoracija ir bažnytinė tarnystė kūrė naujus ryšius ir įprasmino M. Valančiaus ryšį su folkloru. Pasak Juozo Girdzijausko, „valstiečiai buvo jo mylimiausios „avelės“, kurios vyskupą laikė savu žmogumi, juo pasitikėjo, jį gerbė ir mylėjo“ (Girdzijauskas 2001, IX). Trečiasis šaltinis ir paskata – XVIII–XIX a. europiniu mastu išsilavinusiuose visuomenės sluoksniuose folkloras pripažįstamas kaip fundamentali vertybė: savo pasakojimą autorius pradeda priežodžiu „Tankiai su sermėga apsivilkusi vaikščioja tikra išmintis“ (Wolonczauski 1863, 3). Folkloro skelbimas spaudoje, pirmųjų lietuviškų dainynų, sakytinės tautosakos rinkinių publikavimas Lietuvoje ir už jos ribų rodė kryptį didaktinės beletristinės literatūros, kuriai priskiriama ir M. Valančiaus apysaka „Palangos Juzė“, kūrėjams. Didaktinė literatūra yra Švietimo epochos idėjų tvarinys, kai „vertas aprašymo, įdėmaus stebėjimo tampa nebe tik aukštesniųjų luomų, visuomenės intelektualinio elito, bet ir paprasto žmogaus gyvenimas“ (Maskuliūnienė 2005).
XIX a. viduryje Varniuose suklestėjusiam kultūros židiniui jėgą suteikė vyskupo M. Valančiaus inicijuotas blaivybės sąjūdis. Kaimo žmones ganytojas siekė atitraukti nuo girtavimo ir pratino prie knygų, tačiau siūloma pasaulietinė literatūra turėjo derėti prie jų intelekto ir pasaulėjautos. „Palangos Juzėje“, greta religinių ir įvairių gyvenimiškų žinių, svarbi vieta skirta tautosakai, ypač dainuojamajai, kuri stiprino kultūrinę savivoką ir artino prie pasaulietinio pasakojimo tradicijų.
Tautosaka ir papročiai yra esmingas aptariamojo kūrinio sandaros elementas, glaudžiai susietas su XIX a. Žemaitijos ir dalies Aukštaitijos kalendorinių metų ratu bei žmogaus gyvenimo ciklu. Apysakoje paminėti arba pateikti pilni beveik dvidešimties religinių giesmių, daugiau kaip trisdešimties tradicinių ir autorinės kūrybos dainų, dainuojamų ratelių, vestuvinių raudų, sutartinių tekstai, minimi arba aprašomi liaudies žaidimai, šokiai, pateikiama smulkiosios tautosakos žanrų – oracijų, piemenų erzinimų ir kt. Apysakos protagonistas siuvėjas Juzė yra aktyvus folkloro ir religinių giesmių atlikėjas ir net kūrėjas: jis dalyvauja šeimos ar bendruomenės apeigose, inicijuoja jaunimo pasilinksminimus, juose griežia smuiku, dainuoja, gieda, pats kuria dainas ir giesmes bei moko jaunimą. Jau pačioje apysakos pradžioje, pirmojo vakaro pasakojime apie jaunimo vakaronę pas ūkininką Stropų, išreiškiamas nusivylimas, kad senasis folkloras nyksta, jaunimas nebemoka senųjų šokių ir dainų žodžių, „tik lia lia lia“ (Valančius 2001, 331).
Apysakoje esantis pasaulietinis repertuaras skyla į dvi grupes, kurios organiškai susipina ir iliustruoja dainuojamosios tautosakos evoliuciją nuo klasikinės liaudies tradicijos iki autorinės kūrybos, vėliau įsiliejusios į folklorą.
Pirmoji grupė – klasikinės, gana plačiai dainuotos įvairių žanrų liaudies dainos ir rateliai, žinomi iš vėlesnių sisteminių dainų rinkinių ir turintys gana didelį skaičių variantų visoje Lietuvoje: „Įšoko oželis į rūtų daržą“, „Augin tėvas tris dukteris“, „Žvirbli, žvirbli!“, „Siuntė mane matušėlė“, „Ei opso, opso, opso“, „Rolio dirvolio, ginsma namolio“ ir kt. Keliaujančio siuvėjo pasakojimai iš Aukštaitijos atskleidžia vestuvinės rėdos tautosaką: oracijas, prakalbas, jaunosios verkavimus, sutartines ir dainas. Vestuvinių dainų šioje apysakoje, kaip ir visame lietuvių dainuojamosios tautosakos masyve, yra daugiausia: „Žib žib žiburėlis“, „Tatai, sesiule, tatai prapuolei“, „Oi, daugel, daugel mūsų broliukų/sesulių“, „Kuo svočiulė vėsavo?“, „Lai tatato, prašė svočiulė pelėdos galvelės“, „Sesutėle, sesuo jaunoji, pražudei vainikėlį“. Ankstyvuosiuose istoriniuose šaltiniuose pirmieji lietuviškos dainuojamosios tautosakos tekstai ar jų fragmentai yra būtent laidotuvių ir vestuvių raudos. Pastarųjų M. Valančiaus kūrinyje taip pat pateikta nemaža: „Išeik, miela motinyte, paklausk manęs jaunuolytės“, „Vaduokit mane iš vargelio, vaduokit!“, „Laisio gailio, sesiule Domicėle“, „Neskirk gi, motinyte, mano kraitelių svetimon šalelėn išvežti!“, „Tėveli mano, parodyk, mielasai, man gi kelelį“, „Rūtelės mano mielosios“, „Šešurėli, senas tėveli, priimk mane jaunuolytę“.
Antrąją grupę sudaro individualios kūrybos dainos, dalis kurių ilgainiui taip pat tapo tautosaka ir buvo paplitę visoje Lietuvoje: „Ubagų dainė“, „Rūtų daržely žyd puikios žolelės”, „Perleidau metų apie šimtą kokį“, „Gerai, Dieve, padarei, kad jaunystę sutvėrei“, „Oi, broliukai, negerai“, „Kada pradėsiu dainuot“, „Meskit šalin tuščią dvokiančią barielką“. Kai kurias dainas esą sukūrė pats Juzė: „Pilkasis cyrulėli“, „Kad atėjo švento Jurgio diena“. Jo kūryba esančios ir su konkrečiais istoriniais įvykiais, kuriuos išgyveno ne tik apysakos herojus, bet ir pats M. Valančius, susijusios dainos. Tai kūriniai, apdainuojantys 1831 m. ir 1863 m. sukilimus prieš Rusijos imperijos valdžią, kurių tikslas buvo atkurti Abiejų Tautų Respubliką – „Palik sveika, mylimoji, pabučiuok ant kelio” ir „Paklausykit visi manęs, ir didi, ir maži“. Tačiau šios dvi dainos plačiai dainuojama tautosaka netapo (Valančius 2001: 810).
Religinės giesmės „Palangos Juzėje“ atlieka dorovinio ir tautinio auklėjimo funkciją, papildydamos pasaulietinį dainų repertuarą katalikiškuoju sluoksniu. Čia Juzė taip pat yra ir uolus giedotojas, ir giesmių kūrėjas – jo autorystei priskiriamos hagiografinės giesmės apie šventuosius, kai kurios apeiginės ir parapijų šventėms skirtos giesmės. Kalendorinių švenčių persirengėliai, lankydami sodybas, taip pat giedojo religines giesmes. Trečią Kalėdų vakarą blukvilkininkai, atėję pas ūkininką, giedojo „Sveikas, Jėzau mažiausias“ ir pasakė ilgą sveikinimo prakalbą su linkėjimais. Vėliau atėjo antri blukvilkininkai, kurie „pagiedojo paprastą giesmelę“ (Valančius 2001, 367). Aukštaitijoje meškininkai katalikai vedžiojo meškas, bet Gavėnios metu jų nešokdino, tik „su savo patrūbočiais pagiedojo giesmę „Atmink, krikščionis, ką Jėzus kentėjo“, gavo dovanas ir išsivedė toliau“ (Valančius 2001, 397).
Religinės giesmės pasitelkiamos svarbiais pereinamaisiais žmogaus gyvenimo ir gamtos ciklų kaitos momentais – per krikštynas, laidotuves, Gavėnią, Velykas, Sekmines, Jonines – ir žymi šventąją laiko dimensiją. M. Valančiaus kūrybos tyrėjai nustatė, kad šios religinės giesmės neįėjo į oficialų bažnytinį repertuarą (Valančius 2001, 810), tačiau apysakoje veikia kaip tiesioginis vyskupo balsas, stiprinantis krikščionišką etiką, blaivybės idėją ir katalikišką tautinę savimonę.
„Palangos Juzėje“ užfiksuotos klasikinės liaudies dainos ir jų dainavimo kontekstai M. Valančiaus pastangomis tapo vertingu ir patikimu etnografiniu šaltiniu. Šis kūrinys žymi ir naują folkloro bei autorinės literatūrinės kūrybos sąveikos etapą. Retrospektyvus žvilgsnis į tautosakos klodus leidžia sakyti, kad XIX a. antrojoje pusėje sukurtas individualus tekstas galėjo sklandžiai įsilieti į kolektyvinę dainavimo atmintį arba nugrimzti į užmarštį.
Lina Petrošienė, 2025
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:
- Girdzijauskas, Juozas 2001. Vyskupas Motiejus Valančius tautos gyvenime ir kultūroje. Motiejus Valančius. Raštai, t. 1. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, p. V–XVI.
- Maskuliūnienė, Džiuljeta 2005. XIX a. lietuvių didaktinė proza: adresatas ir tekstas. Šiauliai: VŠĮ Šiaulių universiteto leidykla.
- Valančius, Motiejus 2001. Raštai, t. 1. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.
- Wolonczauski, Motiejus 1863. Pałangos Juze. Vilnuje. Kasztu ir spaustuwi Juzupa Zawadzki.
