Atnaujinta 2025-11-17
Lietuvių liaudies dainų svarba lietuvio savimonei
Liaudies dainų rinkimo ir skelbimo ištakos. Bendroji apžvalga
Liaudies dainų svarbą tautos šviesuoliai suvokė jau XVIII a. Dainų rinkimo ir skelbimo ištakomis laikomi 1735 m., kuomet „Meletemoje“ išspausdintos Pilypo Ruigio surinktos dainos.
XIX a. pradžioje Liudvikas Rėza išvedė lietuvių dainų rinkimą ir skelbimą iš ištakų šaltinio į platesnę vagą, kuriai buvo lemta nebeišsekti. 1825 m. Karaliaučiuje išleido 85 dainų rinkinį „Dainos, oder Littauische Volkslieder“. L. Rėza pirmas susidomėjo melodijomis ir į rinkinį įdėjo 7 dainų gaidas.
Trečiajame XIX a. dešimtmetyje vaga pakrypo iš Mažosios į Didžiąją Lietuvą. Vilniaus universiteto profesorius I. Loboika ragino studentus žemaičius rinkti liaudies dainas. S. Daukantas 1822 m. „Darbų senųjų lietuvių ir žemaičių“ Pratarmėje išdėstė nuostatą: „Senų dienų dainės gali daug atsiminimų ir palaikų senovės rodyti, kurias dar šiandien, nors retai, bet daugioj vietoj dainiuoja“.
1829 m. Vilniuje Simonas Stanevičius išleido „Dainas Žemaičių“ (30 dainų). Literatūrologas Juozas Girdzijauskas šį leidinį pavadino mažos apimties dideliu turtu. Autorius buvo girdėjęs arba užrašęs apie 150 gimtojo krašto dainų, tačiau paskelbė 30 gražiausių. Jos priklauso lietuvių tautosakos aukso fondui, yra dainuojamosios lietuvių tautosakos klasika. S. Stanevičiaus nuomone, dainos parodo „protą ir širdį žemaičių“ – jose atsiskleidžia tautos pasaulėžiūra ir pasaulėjauta, jomis kalba tautos išmintis ir jausmai. Tekstas, anot leidėjo, yra dainos kūnas, melodija – jos siela. Daina be natos negyva „kaip kūnas be dūšios“. Todėl S. Stanevičius spausdino vienu metu tekstus ir melodijas, norėdamas atverti gyvos dainos žavesį – proto ir širdies sintezę.
S. Stanevičius pravėrė nedidelę „dainų skrynelę“. Uždainuota „dainų dainelė“ vis plačiau skambėjo, Lietuvoje intensyvėjo tautosakinis sąjūdis.
S. Stanevičiaus pradėtą darbą tęsė Simonas Daukantas, Liudvikas Adomas Jucevičius.
S. Daukantas, 1834 m. vasarą susitaręs su Jurgiu Ambraziejumi Pabrėža, ieškojo talkininkų rinkti ir užrašinėti tautosaką. Talkininkai nenuvylė, ir surinkta bei apdorota medžiaga sugulė į 1846 m. Petrapilyje išleistą S. Daukanto knygą „Dainės žemaičių“. Autoriui labai rūpėjo, kad knyga plistų Lietuvoje. Vos išspausdinęs, iš Petrapilio atsiuntė daugiau kaip 200 egzempliorių Motiejui Valančiui į Varnius su laiške išsakytu prašymu jas platinti. Taip S. Daukanto knyga tapo skaitoma ir suskaitoma, nes ėjo iš rankų į rankas. Poveikis buvo labai didelis ne tik dėl to, kad iš jos dainų mokytųsi, bet kad įsiklausytų ir suvoktų, imtų vertinti kiekvienoje apylinkėje dainuojamas dainas, patys jas rinktų ir užrašinėtų.
Nuo S. Daukanto prasidėjo nepaliaujamas vyksmas iki šių dienų, kai surenkama tūkstančiai dainų. Jo darbus tęsė broliai Antanas ir Jonas Juškos (pirmasis – kaip dainų rinkėjas, antrasis – patarėjas ir leidėjas). 1880–1883 m. išleistos A. Juškos „Lietuviškos dainos“ bei „Lietuviškos svodbinės dainos“.
XX a. pradžios iškiliausių kultūros žmonių nuostata, kad svarbiausia – įamžinti liaudies tradiciją, nes ji gali be pėdsako išnykti, todėl visų pirma buvo įrašinėjamos liaudies dainos.
Pirmosios lietuvių liaudies melodijų fonogramos buvo įrašytos 1908–1932 m., jos saugomos įvairių Europos šalių archyvuose. Unikali fonografo įrašų kolekcija surinkta 1935–1941 m. Kaune. Ją sudarė jau nebe pavieniai pavyzdžiai, bet gausi, įvairiose Lietuvos vietose surinkta ir visą liaudies muzikos stilių įvairovę atspindinti medžiaga.
XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Lietuvoje tebebuvo gyvos tautosakos ir tautodailės tradicijos, vyresni žmonės tebemokėjo senoviškų dainų. Visuomenei suprantant kaimuose išlikusio meno unikalumą, skubėta kaip galima daugiau jo surinkti. Muziejai, aukštosios mokyklos, kitos įstaigos kasmet surengdavo daugybę ekspedicijų. Produktyviai dirbo ir Lietuvių tautosakos archyvo darbuotojai, kasmet užrašydavę šūsnis tautosakos. Unikali 1935–1939 m. Lietuvių tautosakos archyvo fonografo įrašų kolekcija, kurioje įamžintos senosios sutartinės, įrašytos senovinės darbo, vestuvinės ir kalendorinės dainos. Ši kolekcija saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, 2001 m. pirmoji perrašyta į skaitmenines laikmenas. Patys vertingiausi kolekcijos įrašai yra ne tik išsaugoti, bet ir išleisti. 2002–2005 m. parengta kompaktinių plokštelių serija, joje pateikiami keturių Lietuvos etnografinių regionų – Suvalkijos, Aukštaitijos, Žemaitijos ir Dzūkijos – tradicinės muzikos pavyzdžiai.
Pietryčių Lietuvos liaudies dainų archaizmai
Pietryčių Lietuva nuo seno traukė tautosakos tyrinėtojus, nes čia iki pat XX a. vidurio išliko senasis valstietiškas gyvenimo būdas. Tarp miškų įsikūrusiuose kaimuose tebebuvo švenčiamos kalendorinės šventės, iškilmingai pradedami ir baigiami žemės ūkio darbai, tebesilaikoma senovinių krikštynų, vestuvių ir laidotuvių papročių. Čia geriau negu kituose Lietuvos regionuose išsilaikė kalendorinių apeigų dainos, per žiemos, pavasario ir vasaros šventes skambėjo savitos melodijos. Šiame regione išliko melodijų formulių sistema – muzikinių simbolių kalba, kuria vietos žmonės „susikalbėdavo“ tarpusavyje. Melodijos formulės buvo visiems bendruomenės nariams žinomos ir atpažįstamos: žiemos švenčių melodijos skelbdavo naujųjų metų pradžią, pavasario melodijos – naujo metų laiko atėjimą, o per laukus nuaidėjusios rugiapjūtės melodijos – derliaus brandą.
Žiemos šventes sudarė beveik mėnesį iki Kalėdų trunkantis Advento laikotarpis ir nuo Kalėdų iki Trijų karalių besitęsiantis tarpušventis. Nors per Adventą Bažnyčia draudė pasilinksminimus, Pietryčių Lietuvos kaimuose buvo dainuojamos Advento dainos ir žaidžiami vestuvių tematikos žaidimai. Jais apdainuojami vedybų ketinimai, jaunikio arba nuotakos pasirinkimas. Kalėdinės dainos buvo susijusios su kaimynų lankymo papročiu – kalėdojimu. Jose archajiškais mitiniais simboliais vaizduojamas žiemos saulėgrįžos stebuklas.
Pavasarį Pietryčių Lietuvoje imdavo skambėti sūpuoklinių dainų melodijos, kaimų jaunimas supdavosi, kad linai aukštesni augtų. Per Jurgines moterys giedodavo užsilipusios ant tvorų, kad oras greičiau atšiltų. Antrą Velykų dieną vyrai apeidavo sodybas, kuriose buvo jaunų merginų, ir dainuodami linkėdavo ištekėti.
Dar subtiliau negu kalendorinės dainos prie gamtos ritmo buvo priderintos rugiapjūtės dainos. Pasak atlikėjų, vienos melodijos rugių lauke skambėjo rytą, kitos – vidurdienį, dar kitos – vakare, saulei leidžiantis. Pačiuose senoviškiausiuose rugiapjūtės dainų tekstuose yra ikikrikščioniškų tikėjimų atspindžių.
Pietryčių Lietuvoje išliko ir archajiškų vestuvinių dainų, kuriose apdainuojamos senovėje santuoką įteisindavusios apeigos: jaunosios vedimas aplinkui stalą, vainiko nuėmimas, jaunojo šeimos apdovanojimas ir kt. Itin paprastomis melodijomis ir „pirmykščiu komizmu“ pasižymi vestuvininkų apdainavimai, kuriuose šaipomasi iš jaunojo ir jaunosios giminaičių elgesio bei išvaizdos.
Archaizmų gausa XX a. pradžioje užrašytose dainose skatina manyti, kad dainos atspindi daug ankstesnes tradicijas negu tos, kurios gyvavo ir buvo populiarios užrašant, kad užrašinėjant stengtasi „pasendinti“ tradicijas. Iš tiesų, norėdami aptikti tikrų retenybių, tautosakos rinkėjai prašydavo žmonių prisiminti ne tik tai, ką dainavo jie patys, bet ir ką mokėjo jų tėvai, seneliai, galbūt net proseneliai. Kai kurie rinkėjai „naujųjų“ dainų net nerašydavo, tik „senąsias“. Todėl XX a. pradžioje užrašyta tautosaka atspindi praėjusių šimtmečių realijas, pvz., rugiapjūtės dainose apdainuojami valakai ir pjautuvais pjaunančios moterys visai gali būti įsivaizduojama ir XVIII, XVII ar XVI amžiuje, o gal ir dar ankstesniais laikais.
XX a. pradžios Pietryčių Lietuvą galima laikyti regionu, kuriame smarkiai pasireiškė konservatyvumo tendencija, čia gyvavusią tautosaką ir liaudies muziką mažai tepaveikė Vakarų įtaka. Daug artimesni kultūriniai ryšiai šį regioną siejo su Rytų kaimynais, kurių kultūra taip pat modernėjo lėtai, pasižymėjo gajomis tautosakos tradicijomis. Todėl tikėtina, kad dviejų archajiškų kultūrų sandūroje – lietuvių ir baltarusių paribyje – galėjo išlikti nemažai prabėgusių šimtmečių kultūros reliktų.
Daugelis Pietų Lietuvos melodijų artimos Šiaurės rytų ir Vakarų Lietuvos melodijoms, tačiau kai kurios Pietų Lietuvos melodijos yra visiškai savitos ir skirtingos – jos neturi atitikmenų kituose Lietuvos regionuose, bet yra neabejotinai susijusios su liaudies melodijomis, paplitusiomis kaimynų slavų kraštuose.
Slaviškos kilmės liaudies melodijų paplitimas Pietų Lietuvoje atitinka istorinę tiesą. Viduramžiais prasidėjusį ir vėliau tebevykusį slavų kultūros poveikį lietuvių kultūrai pastebi daugelis tyrinėtojų. XIII–XV a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė smarkiai plėtėsi į Rytus. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje lietuvių nuo baltarusių ir ukrainiečių neskyrė valstybinės sienos, taigi kultūriniams mainams niekas netrukdė. Paprasti žmonės galėjo keistis valstietiškos kultūros vertybėmis, perimti papročius, prietarus, posakius, įvairių daiktų pavadinimus, kaimynų sukurtas pasakas, dainų tekstus ir melodijas.
Pietryčių Lietuvoje paplitusios savito stiliaus rugiapjūtės melodijos gali būti slaviškos kilmės, nes jų atitikmenų rasta ne tik Baltarusijoje, bet ir gerokai tolimesniuose Pietų slavų kraštuose.
Iki XX a. lietuvių liaudies muzikinių dialektų raida buvo savaiminis procesas. Greta gyvavo senieji ir naujieji muzikos stiliai, iš kaimynų perimti skoliniai nuolat papildydavo lokalines tradicijas. Tačiau XX a. pirmosios pusės lietuvių muzikinės kultūros kaita nebebuvo savaiminė: tradicijų tąsą ar nutrūkimą, inovacijų įsigalėjimą ar nunykimą ėmė veikti profesionalai – etnologai ir kompozitoriai. Lietuvių profesionalioji muzika buvo kuriama sąmoningai – spaudoje vyko diskusijos, kurios melodijos lietuviškos, o kurios – ne. Stengtasi surasti autentiškiausius lietuvių liaudies melodijų bruožus, kurie galėtų būti plėtojami moderniojoje kūryboje.
Liaudies dainų ir profesionaliosios kūrybos sąsajos
XX a. pradžia buvo išskirtinis laikotarpis, kai daugelį šimtmečių trukusį lietuvių liaudies muzikos regioninių bruožų formavimąsi pakeitė spartus jų nykimas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių kultūrinę raidą ir lietuvių santykius su Rytų ir Vakarų kaimynais atspindintys regioniniai savitumai ėmė vis labiau niveliuotis. Laimei, šiuos etnologijai ir etnomuzikologijai svarbius duomenis pavyko užfiksuoti – fonografo voleliuose įrašyti įvairių lokalinių muzikos stilių pavyzdžius, o fonografo plokštelių kolekcijoje įamžinti beveik visą Lietuvoje gyvavusių muzikos stilių įvairovę. Šie duomenys gali labai praversti aiškinantis lietuvių liaudies muzikinių dialektų susidarymą.
1910 m. parašytame straipsnyje „Apie muziką“ rugiapjūtės dainą „Bėkit, bareliai“ M. K. Čiurlionis pateikia kaip seniausios lietuvių liaudies melodijos pavyzdį. „Tokių melodijų yra daug, jas gerai suprasti ir jausti tegali lietuvis, ir tai išgirdęs kur laukuose, kuomet dainininkas neprašytas, nelieptas, pats sau dainuoja. Kažkoks keistas skundas, raudojimas, ilgėjimos, širdies ašaros girdėti. Tokios tai seniausios dainos“ (M. K. Čiurlionis).
Apie liaudies dainų reikšmę besiformuojančiai profesionaliajai lietuvių muzikai M. K. Čiurlionis rašė: „Neužmirškime tik, kokia atsakomybė guli ant mūsų. Esame pirmi lietuvių kompozitoriai, ir ateinančios kartos mūsų veikaluose ieškos pavyzdžių. Esame tarytum mazgas tarp liaudies dainų ir lietuvių muzikos ateityje. Mūsų credo – tai mūsų seniausios dainos ir mūsų ateities muzika“.
Garsaus XX a. pradžios menininko pajaustos ir išaukštintos Pietų Lietuvos melodijos vis dėlto netapo lietuviškumo simboliu. Vėlesniais nepriklausomos Lietuvos Respublikos metais kompozitorių kūryboje suskambo kitokios melodijos – nacionaliniu simboliu tapo polifoninės sutartinės.
Liaudies menas Tarpukario Lietuvoje
Tarpukario Lietuvoje liaudies menas buvo laikomas viena didžiausių vertybių. Galima teigti, kad jis buvo valstybės įvaizdžio dalis. Tautinio dizaino elementas buvo ir liaudies dainos. Kompozitoriai kūrė lietuvišką muziką, ieškodami autentiškos raiškos liaudies melodijose.
Akademinės visuomenės diskusijose apie liaudies ir profesionalaus meno sąsajas dalyvavo ir Lietuvių tautosakos archyvo darbuotojai. Kaip rašė Jonas Balys, „tyrinėjant tautosaką, svarbu surasti būdinguosius mūsų tautos kūrybinius bruožus ir jų reiškimosi formas, atskirti, kas sava ir kas svetima, pažinti būdus, kaip visoms tautoms bendras kultūrines gėrybes lietuviai yra pasisavinę ir kokį suteikę joms pavidalą. Tik šiuos klausimus išaiškinus bus galima kalbėti apie tikrai tautinę literatūrą, tautinį teatrą ir muziką, lietuviško galvojimo būdą arba filosofiją“ (LLTI bibliotekos rankraštynas).
Tarpukariu pats savičiausias lietuvių liaudies muzikos žanras – sutartinės – tapo nacionaliniu simboliu. Tai puikiai apibrėžia Kazimiero Viktoro Banaičio pasisakymas: „Sutartinės, dainuojamos sekundomis, vietomis aštrokais disonansais, tai – tikras mūsų liaudies muzikos lobis! Sakytum, lietuvės kaimo dainininkės išlaisvino, taip sakant, emancipavo disonansą senų senovėje ir šimtmečiais pralenkė Europos muzikos modernistus“. Archajiška, o kartu ir moderni buvo ne tik sutartinių derminė sandara, bet ir jų ritmika – griežta, akcentuota, beveik futuristiška.
XX a. pirmosios pusės lietuviai inteligentai buvo glaudžiai susiję su savo kilmės vietomis. Daugelis ne tik mokėjo tarmiškas šnektas, bet ir tėviškėje skambėjusias liaudies dainas, buvo išsaugoję savo muzikinius dialektus. Regionų kultūros paveldo nebuvo atsisakoma, bet stengtasi integruoti jį į profesionaliąją kultūrą.
Ne visų regionų paveldas buvo integruojamas vienodai sėkmingai. Kadangi Vilniaus kraštas buvo okupuotas ir laikinoji Lietuvos Respublikos sostinė buvo Kaune, sėkmingiausiai į aukštąją kultūrą įsiliejo Aukštaitijos muzikinis dialektas, o Pietryčių Lietuvos – Dzūkijos liaudies muzika – liko nuošalyje.
Dzūkijos muzikiniu dialektu vėl susidomėta antrojoje XX a. pusėje.
Lietuvių liaudies muzikinių dialektų kaita, dažniausiai regioninių bruožų tirpimas, susilydymas profesionaliojoje kultūroje tęsėsi ir XX a. pabaigoje, tebesitęsia ir XXI šimtmetyje.
Dainos ir giesmės vaidmuo Mažosios Lietuvos lietuvių tautinės savimonės formavimosi procese (XIX a. pab.–XX a. pr.)
Mažosios Lietuvos lietuviai, patyrę tragišką germanizacijos, asimiliacijos ir nutautinimo politiką, XIX a. pabaigoje pakilo į kultūrinį tautinio atgimimo sąjūdį. Stiprinant lietuvių tautinę savimonę, daug prisidėjo ir lietuvių liaudies dainos.
Muzikologė Daiva Kšanienė pastebi, jog nedaug rastųsi tautų, kurios savo likimo sudėtingumu ir tragiškumu prilygtų Mažajai Lietuvai. Šio krašto lietuviams tautiškumo, tautinės priklausomybės ir išlikimo klausimai visais laikais buvo vieni aktualiausių. Vakarų lietuviai, atplėšti nuo savo tautos kamieno – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, – nuėjo savitą istorinį kelią, kas lėmė skirtingą jų muzikinio gyvenimo bei dvasinės kultūros plėtotę, padėjusią net sunkiausiomis germanizacijos sąlygomis išsaugoti savąją lietuvišką tapatybę. Tai leido XIX a. pabaigoje pakilti į organizuotą kultūrinį tautinio atgimimo sąjūdį.
Atsispirti svetimos kultūros įtakai lietuvininkams visais laikais padėjo gilios savos kultūros tradicijos, kurios palaikė, brandino ir stiprino tautinę savimonę.
XIX a. daugėjo lietuvių kalba leidžiamų lietuvių liaudies dainų rinkinių, kas prisidėjo prie tautinio savitumo išsaugojimo bei priešinimosi germanizacijai.
XIX a. pabaigoje Mažojoje Lietuvoje kilęs pasipriešinimas germanizacijai įgavo taikaus tautinio kultūrinio sąjūdžio pobūdį. Viena iš sklaidos priemonių – leidžiami liaudies dainų rinkiniai ir giesmynai.
Pažangi Mažosios Lietuvos lietuvių spauda ragino įvertinti savo kalbą, kultūrą, istoriją, tradicijas, folklorą. Periodikoje pradėti spausdinti ir lietuvių liaudies dainų tekstai, melodijos bei jų harmonizuotės.
Leidinyje „Tėvynės sargas“ pasirodydavo kvietimų domėtis savo tautos dainomis ne vien kaip literatūros ar mokslo objektu, bet ir kaip tautinio pabudimo kelrodžiu, kaip „tautos sielos“ išraiška.
Pritaikius atitinkamas melodijas, liaudies dainomis tapo kai kurie G. Zauerveino eilėraščiai.
1883 m. Tilžėje pasirodęs Didžiajai Lietuvai skirtas laikraštis „Aušra“ taip pat „lyg milžiniškas giesmininkas-dainininkas skatino garsais lietuvius veikti lietuvybei atgimstant“ (Žilevičius, 1957, p. 9). „Aušra“ spausdindavo ir lietuvių liaudies dainų melodijas.
Ragainėje ir Tilžėje leidžiamas, Didžiajai Lietuvai skirtas, bet ir Mažojoje skaitomas „Varpas“ (1889–1905) taip pat daug dėmesio skyrė muzikai. Jau pirmame numeryje įdėta Varpelio (V. Kudirkos) „paduota“ keturiems balsams harmonizuota lietuvių liaudies daina „Ant kalno karklai siūbavo“. Šalia – primygtinis kvietimas: „Kiekvienas numanantis tiek apie muziką, kad gali pernešti melodiją ant popieros, tegul renka lietuviškas gaidas su žodžiais ir gelbi nuo pražuvimo“ (Varpas, 1899).
„Varpe“ išspausdintos V. Kudirkos liaudies dainų harmonizuotės (1895 m. ir 1899 m. išleistos dviem „Kanklių“ rinkinėliais) bei kitos periodiniuose leidiniuose pasirodžiusios dainų gaidos tapo pirmųjų Mažosios Lietuvos lietuvių chorų pradiniu repertuaru.
Taip per lietuvininkų spaudą ėmė grįžti jų pačių dainos ir vėl pamažu plisti po kraštą, prisimenant ir gaivinant tai, kas buvo benueiną užmarštin.
Mažosios Lietuvos tautinio sąjūdžio pradininkai (M. Jankus, G. Zauerveinas, J. Mikšas, Vydūnas ir kt.), suprasdami, kad muzika, daina pajėgios labiau negu kas kita veikti žmonių patriotinius jausmus, tautinę nuovoką ir savimonę, ragino nedelsiant steigti giedotojų draugijas (chorus), kuriose XX a. pradžioje ir pradėjo atgimti lietuviška daina.
1904 ir 1909 m. Vydūno išleistuose dviejuose dainų rinkiniuose sudėtos dainos subalansuotos remiantis autentiškomis lietuvių liaudies dainų melodijomis. Kai kurias liaudies melodijas užrašė pats Vydūnas, vieną atsiuntė J. Basanavičius.
Tilžės giedotojų ir kitų Mažosios Lietuvos lietuviškų chorų atliekamos dainos su nuo seno žmonėms pažįstamomis, iš amžių glūdumos spindinčiomis, bet primirštomis melodijomis ir iškiliais, tautiškumo idealus teigiančiais poetiniais tekstais skambėjo kiekviename susibūrime, suartindamos lietuvininkus, budindamos jų tautinius jausmus, stiprindamos lietuvybę.
Mažosios Lietuvos liaudies dainos, kaip ir šio krašto giesmės bei pirmosios lietuviškos chorinės dainos, atlikdamos svarbią kultūrinę misiją, padėjo atsigauti, augti ir tvirtėti lietuvininkų savimonei, prisidėjo prie tautinio atgimimo procesų spartinimo.
Dainuoti ir įvardyti dainos reikšmę tautos egzistencijai
Liaudies dainavimo ir giedojimo bažnyčiose tradicija buvo tas archetipinis šaltinis, iš kurio kilo lietuviškų chorų sąjūdis (XIX a. pab.–XX a. per.).
Lietuviai dainavimo patirties galėjo pasisemti vien iš savo dainavimo tradicijos. Liaudies dainavimo tradicija provincijos dainininkams buvo vienintelis chorinis patyrimas, kuris, įdėjus nemažai pastangų, atvėrė kelią į metodiškai organizuoto choro kultūrą.
Ankstyviausiu organizuoto lietuviško giedojimo faktu yra laikomi 1860 m., kai vyskupui Motiejui Valančiui leidus, buvo lietuviškai užgiedota Žemaičių kunigų seminarijoje Varniuose, nuo 1863 m. lietuviškai pradėta giedoti Gudelių ir Liškiavos bažnyčiose.
Filosofas Arvydas Juozaitis pateikia istorinio dėsnio apibrėžtį – kultūriškai subrendusi tauta anksčiau ar vėliau pareikalauja sau politinių teisių, tai yra – valstybės. Lietuviai XIX a. pradžioje jau buvo niveliuoti ir sulyginti su žeme. Kokia buvo kaimynų nuostaba, kai nuo žemės pakilusi kelių milijonų bendruomenė prabilo savo kalba, užtraukė savas giesmes XX a. pradžioje.
Kompozitorius Giedrius Kuprevičius rašė: „Prapuolusio romantizmo epocha kviečia mus tautiškumą skleisti kiek kitaip – visų pirmiausia per individualų sąmoningumą. <…> Dainų bendruomeninis giedojimas būtų kaip to darbo viršūnė. <…> Ir Dainų šventė būtų jau ne idėja, o Pergalė“. Kalbama apie Dainų šventes, be kurių nebūtų buvę šiandieninės Lietuvos.
G. Kuprevičius tęsia mintį: „Dainų šventės yra visuotinė tautos sueiga, ji kilni ir taikinga, ji niekam negrasina, ji nekviečia į karą, ji nieko neprakeikia ir nieko neatstumia – ji skirta tautai ir Dievui, ji reiškia „Vox Populi – Vox Dei“.
Regimantas Gudelis pabrėžia: „<…> mums reikia ne tik dainuoti ir švęsti, bet ir įvardyti tokių veiksmų simbolines prasmes, jų reikšmę tautos egzistencijai. Tokiu principu ir plečiasi tautinės būties dimensija“.
Jau 1905 m. Jono Vileišio leidžiamos „Vilniaus žinios“ paskelbė, kad laikas rengti Dainų šventes. Kartu, šimtais ir tūkstančiais balsų atliekama daina yra ne šiaip sau pasidainavimas, o tautos idėjos apraiška.
Tarpukario visuomenės muzikinės sąmonės formavimui labiausiai nusipelnęs kompozitorius Vladas Jakubėnas savo straipsniuose daro esminę išvadą: Dainų šventė nėra grynai meninis renginys, o tautinis įvykis – jis telkia tautą, vienija ją, sukuria tautinės misterijos atmosferą.
Liaudies dainoje slypi tautos patirtis ir atmintis, galia. Lietuviai 1918 m. pasiekė naujos valstybės pergalę. Dainų šventės Lietuvoje prasidėjo 1924 m.
1940 m. Lietuvoje prasidėjus represijoms, tremtims ir kalinimams, atrodė, kad lietuviai liausis dainavę. Bet pokaryje užaugusi ir subrendusi karta nesiliovė dainavusi. Daina padėjo gyventi ir išgyventi. Daina skambėjo partizaninio karo metu, net žmones varant į kolūkius, tremiant į Sibirą.
Įsigalėjus komunizmui, pasitarnavo net Lenino šūkis „Menas priklauso liaudžiai“, – vadinasi, galima tęsti Dainų šventes, pavadinus jas liaudies šventėmis. Palaipsniui, nepaisant komunizmo retežių, bendruomenės dainavimas išliko ir vėl ugdė tautą. Tarybų Lietuvos liaudis uždainavo 1946 m. Dainų šventėje. Taip kūrėsi alternatyvi komunistiniam gyvenimui tikrovė – liaudiškai lietuviškas Dainų švenčių minėjimas.
1964 m. surengta pirmoji Moksleivių dainų šventė.
1980 m. „geležinėje uždangoje“ radosi plyšys – Dainų šventėje pasirodė lietuvių iš JAV kolektyvas. Tai buvo visiškai neįsivaizduota naujovė – laisvojo pasaulio žmonės iš savų „Laisvo pasaulio lietuvių dainų švenčių“.
Senoji karta traukė iš atminties primirštas dainas, skleidė jas jaunimui. Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutas rinko dainas, saugojo jas ir katalogavo.
1924 m. pradėta tradicija peraugo į Sąjūdžio „dainuojančią revoliuciją“.
Svetimo komunizmo sąlygomis vykusios Dainų šventės padėjo lietuviškai tapatybei išlikti, sustiprėti. Dainų šventės iš pagrindų griovė Kremliaus ideologiją, siekiančią niveliuoti tapatybę, kurti rusiškai kalbančią „sovietinės liaudies“ masę. Sunaikinti dainuojančios tautos buvo neįmanoma.
Dainų šventes įregistravus į UNESCO konvenciją, buvo paruoštas ir paskelbtas Lietuvos Respublikos dainų švenčių įstatymas. Šis norminis teisės aktas yra skirtas Dainų švenčių tradicijos saugai ir plėtrai.
A. Juozaitis pabrėžia, jog dainose skamba ir kalba visas pasaulis, kuriame tauta gyvena. Jeigu daina nutyla, – nutyla ir tautos pasaulis. Filosofas išreiškia nerimą, kad anglų kalba ir „Eurovizija“ gožia tapatybės jausmus. Net vaikų dainos konkursas „Dainų dainelė“ skamba beveik vien anglų kalba.
Liaudies dainos reikšmė tautinio ugdymo procese
Tautinio ugdymo temas nagrinėjusi kultūrologė, muzikos kritikė Rita Aleknaitė-Bieliauskienė valstybių kultūrinį tapatumą įvardija vienu svarbiausių, siekiant priešintis globalizacijos procesams, vienmatei piliečių ir struktūrų veikimo logikai. Tautinį tapatumą galime suvokti pagal tam tikrą kultūrinį požymį. Tai yra prasmės šaltinis ir gali būti diegiamas ugdant asmenybę.
Tautiniu tapatumu mąstymas tampa tik tuomet, kai žmogus juos suvokia, įsileidžia į savo sielą kaip ypatingą intonaciją, ritmiką, estetinę pagavą. Melodija porina mitines, gyvenimo tiesas, kuria liūdnas ir linksmas, meditatyvines būsenas.
Remdamiesi Antano Maceinos, Juozo Girniaus, Broniaus Kuzmicko, Stasio Šalkausko ir kitų mąstytojų filosofiniais samprotavimais, galime teigti, kad svarbiausia sfera, kurioje galima brandinti mintį apie tautą ir greitai besikeičiančiame sociume kurti veiksmingas tautinės savimonės, saugančios lietuvybę nuo destrukcijos, strategijas tai – kultūra.
Tautinis tapatumas visuomenės meninėje kultūroje įprasminamas per svarbiausius tautinės savimonės sandus – simbolius, kalbą, istorinę atmintį, etninius papročius, tradicijas, raiškos semantiką. Asmenybės tapatybę galime suvokti kaip išskirtinę, bet kartu vientisą visumą, kai gebama savomis vertybėmis keistis bendraujant su kitais.
Šiandien holistiškai suvokiamoje vaikų ugdymo Lietuvoje dažnai pamirštama, kad tautinis ugdymas prasideda nuo lopšinės, nuo tos aplinkos, kuri įprasmina tautinius sandus šeimoje, ugdymo institucijoje, socialinėje erdvėje.
Vaikai daugiakultūrėje sociumo erdvėje dažnai nebegirdi liaudies dainos.
Nematerialaus kultūros paveldo specialistė, etnomuzikologė Loreta Sungailienė tiki, kad šiuolaikinis jaunimas sugebės išlaikyti senuosius papročius ir perduoti juos ateitiems kartoms. Užduotis yra pasirūpinti, kad jis to norėtų. Parodyti, kuo tai yra svarbu, kad tie papročiai nėra muziejiniai, jie yra gyvi, reaguojantys į šių dienų aktualijas, galintys pritraukti visus. Kai nuo mažų dienų vaikui leidžiama pajausti gyvąją kultūrą, išgirsti liaudies dainas, – tai daro poveikį. Dainose viskas yra apie mūsų gyvenimą, jausmus. Liaudies dainų kalba yra poetinė ir simbolinė, visi vaizdiniai – paslaptingi ir iškalbingi. Neretai dainos tekstas „užkabina“ ir paskatina labiau pasidomėti simbolių ir vaizdinių prasmėmis. Tada išaiškėja, jog ten slypi net pasaulio sutvėrimo dalykai, apdainuojami istoriniai įvykiai, žmonių tarpusavio santykiai, įvairių istorinių laikotarpių paprotinė teisė ir kultūra. Liaudies dainos yra universalios, jos visada ir visur tinka. Jomis gali save raminti, guosti, gali ir aktyvinti. Liaudies dainose slypi tautos dvasia.
Parengė Rita Vaitkienė, 2025
Literatūra ir šaltiniai:
- „Liaudies dainose slypi tautos dvasia“ : [pokalbis su folkloro dainininke ir atlikėja, humanitarinių mokslų daktare, etnomuzikologe ir nematerialaus kultūros paveldo specialiste Loreta Sungailiene] / [kalbėjosi] Inga Bartulevičiūtė. Vakarai: „Vakarų ekspreso“ žurnalas laisvalaikiui, 2024, Nr. 3 (ruduo), p. 76–79.
- ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ, Rita. Tautinio ugdymo temomis. Muzikos barai. 2009, Nr. 1/2 (sausis/vasaris), p. 28–30.
- GIRDZIJAUSKAS, Juozas. „Dainos žemaičių“ [pratarmė jubiliejiniam leidimui]. Iš Lietuvių literatūros vagoje. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006. P. 417–418. ISBN 9955-698-15-2.
- GUDELIS, Regimantas. Nuo Dainų dienos iki tautos šventės. Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2015. P. 7, 53, 61. ISBN 978-609-8166-03-3.
- JUOZAITIS, Arvydas. Tautos daina sukuria valstybę: trečioji vigilija. Iš Kauno saulė: miesto epas. 2 kn. Eglės leidykla, 2023. P. 46–79. ISBN 978-609-432-159-7.
- JURGUTIS, Vytautas. Simono Daukanto „Dainės žemaičių“. Iš Lietuvių Atgimimo istorijos studijos. [T.] 5, Simonas Daukantas : Simono Daukanto 200-osioms metinėms. Vilnius: Viltis, 1993. P. 142–158. ISSN 1392-0391.
- KŠANIENĖ, Daiva. Dainos ir giesmės vaidmuo Mažosios Lietuvos lietuvių tautinės savimonės formavimosi procese (XIX a. pab.–XX a. pr.). Iš Muzikinės kultūros keliais: [mokslinių straipsnių rinkinys]. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2011. P. 58–71. ISBN 978-9955-18-576-5.
- NAKIENĖ, Austė. Lietuvių muzikos tautiškumo problema. Pietryčių Lietuvos liaudies melodijos XX a. I pusės fonografo įrašuose: mitologinės tradicijos įtaka lietuvių identiteto formavimuisi. Iš Literatūra: mokslo darbai. Vilniaus universitetas. [T. 33]. Vilnius, 2006, p. 142–157. ISSN 0258-0802.
