Atnaujinta 2025-06-18
Lukauskių kaimas (Išnykęs kaimas)
Lukauskių kaimo žemės plytėjo tarp Budrių, Bumbulių, Žutautų, Baublių, Kalno Grikštų ir Kačaičių kaimų Kretingos rajone. Nuo Tvenkinio g. (dab. Budrių k. Kretingos r.) ir Kartenalės I upelio jos buvo įsiterpusios tarp Kačaičių ir Žutautų kaimų iki Alksnos miško, kuriuo abipus Alksnupio ir Kartenalės II upelio, įsiterpdamos iš vienos pusės tarp Kačaičių, o iš kitos pusės – tarp Baublių ir Kalno Grikštų, tęsėsi iki Kartenalės I ir Kartenalės II santakos. Vietovės šiaurinėje dalyje kryžiavosi du seni prekybos keliai: nuo Mišučių dvaro pareinantis kelias Kretinga–Kuliai ir nuo Budrių k. – kelias Kartena–Gargždai.
Rašytiniuose šaltiniuose vietovė vadinama Lukauskiais, rečiau – Lukausku, Lukauskais. Vietiniai žemaičiai ją vadino Lokauskėške (Lukauskiške). Vardą vietovei davė pirmieji šios žemės naujakuriai Lukauskiai.
Žmonės čia gyveno jau IX–XIII a. Tai įrodo Kartenalės I kairėje pakrantėje, netoli buvusio dvaro tvenkinio, rasta kuršiška žalvarinė pasaginė segė daugiakampiais galais.
Vietovės apgyvendinimą patvirtina Kartenalės II bei Kartenalės I santakoje esantis kuršių piliakalnis su priešpiliu, kuris tarpukariu pateko į Kačaičių kaimo ribas, o šiuo metu yra Kalno Grikštų kaimui priklausančioje žemėje. Istorikas Tomas Baranauskas ant šio piliakalnio lokalizuoja 1253 m. balandžio 4 d. Kuršo vyskupo Henriko rašte minimą Ducinės (Duzene, Docene) pilį.
Lukauskių kaimas prie svarbiais prekybos traktais tapusių kelių Kretinga–Kuliai ir Kartena–Gargždai kryžkelės atsirado XVII a., po Melno taikos kuršių žemėse XV a. ėmus kurtis žemaičių žemdirbių kaimams. Gyventojai aktyviai dalyvavo prekyboje ir mainuose. Tai liudija šioje vietovėje rasta unikali XVI–XVII a. žiedinė segė, puošta dviejų susikibusių pasisveikinti rankų motyvu. Šio tipo segės atkeliavo Hanzos prekybos keliu iš vokiškųjų žemių. Iki šiol jų rasta tik pajūrio regione – Palangoje, Klaipėdoje. Rygos auksakalių cecho įstatuose šios segės laikomos sužadėtuvių simboliu. Rastąją segę kažkuris iš Lukauskių gyventojų tikriausiai nešiojo kaip santuokos ženklą, – kaip šiais laikais nešiojami vestuviniai žiedai.
Lukauskių kaimo sodybos stovėjo dešiniajame Kartenalės I krante, prie Kretingos–Kulių kelio. Tai buvo nedidelis kaimas, įsikūręs Kartenos dvarui priklausančioje žemėje, pasienyje su Plungės dvaro Žutautų kaimu. XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais jame tebuvo 5 baudžiauninkų sodybos.
Žemdirbių šeimų dvasiniu gyvenimu rūpinosi Kartenos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapinės bažnyčios kunigai. Nuo XVIII a. vidurio pasimelsti ir krikštyti vaikų gyventojai galėjo vykti į netoliese, Budriuose, pastatytą koplyčią – parapinės bažnyčios filiją.
1845 m. sudarytame Kartenos parapijos tikinčiųjų sąraše nurodoma, kad Lukauskiuose buvo 8 sodybos, kuriose gyveno 60 katalikų – 26 vyrai ir 34 moterys. Gausiausia buvusi Ignoto ir Eleonoros Priskų šeima, kurioje su tėvais augo sūnūs Antanas, Ignotas ir Liudvikas, taip pat glaudėsi 10 įnamių: 6 suaugusieji ir 4 vaikai. Antroje pagal gausumą Domininko ir Kotrynos Martinkų šeimynoje gyveno 9 asmenys. Po 8 gyventojus turėjo Simono ir Onos Priskų bei Jono ir Magdalenos Vaidaugų šeimos. Antano ir Antaninos Puplesių šeimyną sudarė 6, o Juozapo ir Veronikos Šilų, Povilo ir Pranciškos Šiukštų bei Juozapo ir Marijos Talmontų – po 5 šeimos narius.
Apie XIX a. vidurį, grafams Pliateriams plečiant palivarkinį lažinį ūkininkavimą, Lukauskių kaimas buvo panaikintas ir paverstas palivarku – Kartenos dvaro ūkiniu-gamybiniu padaliniu. Jo gyventojai iškeldinti į kitus dvarui priklausančius kaimus, o sodybos nugriautos.
Parengė Rita Vaitkienė, 2023
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:
- KANARSKAS, Julius. Išnykę Lukauskių kaimas ir dvaras. Pajūrio naujienos. 2023, rugpjūčio 23 d. Priedas „Žemė ir ūkis“, p. 10–11
