Žemaičių liaudies dainų savitumas

Žemaičių liaudies dainų savitumas

Žemaičių dainos XIX–XX a. rinkiniuose, tautosakos ekspedicijose, folkloriniuose užrašuose

XIX a. Lietuvoje plečiantis tautosakiniam sąjūdžiui, Vilniaus universiteto profesorius I. Loboika ragino studentus žemaičius rinkti liaudies dainas. Simonas Daukantas 1822 m. „Darbų senųjų lietuvių ir žemaičių“ Pratarmėje išdėsto nuostatą: „Senų dienų dainės gali daug atsiminimų ir palaikų senovės rodyti, kurias dar šiandien, nors retai, bet daugioj vietoj dainiuoja“.

Pirmoji pozicija žemaičių dainų rinkimo tradicijoje priklauso „Dainoms Žemaičių“, publikuotoms 1829 m. Jas Vilniuje išleido Simonas Stanevičius. Autorius buvo girdėjęs arba užrašęs apie 150 gimtojo krašto dainų, tačiau paskelbė 30 gražiausių. Jos priklauso lietuvių tautosakos aukso fondui, yra dainuojamosios lietuvių tautosakos klasika. S. Stanevičiaus nuomone, dainos parodo „protą ir širdį žemaičių“ – jose atsiskleidžia tautos pasaulėžiūra ir pasaulėjauta, jomis kalba tautos išmintis ir jausmai. Tekstas yra dainos kūnas, melodija – jos siela. Daina be natos negyva „kaip kūnas be dūšios“. Todėl S. Stanevičius spausdino vienu metu tekstus ir melodijas, norėdamas atverti gyvos dainos žavesį – proto ir širdies sintezę.

S. Stanevičius pravėrė nedidelę „dainų skrynelę“. Uždainuota „dainų dainelė“ skambėjo vis plačiau.

1834 m. vasarą S. Daukantas, susitaręs su Jurgiu Pabrėža, ieškojo talkininkų rinkti ir užrašinėti tautosaką. Talkininkai nenuvylė, ir surinkta bei apdorota medžiaga sugulė į 1846 m. Petrapilyje išleistą S. Daukanto knygą „Dainės žemaičių“. Autoriui labai rūpėjo, kad knyga plistų Lietuvoje. Vos išspausdinęs, iš Petrapilio atsiuntė daugiau kaip 200 egzempliorių Motiejui Valančiui į Varnius su laiške išsakytu prašymu jas platinti. Taip S. Daukanto knyga tapo skaitoma ir suskaitoma, nes ėjo iš rankų į rankas. Poveikis buvo labai didelis ne tik dėl to, kad iš jos dainų mokytųsi, bet kad įsiklausytų ir suvoktų, imtų vertinti kiekvienoje apylinkėje dainuojamas dainas, patys jas rinktų ir užrašinėtų.

Dainų gausa ir žanrine jų įvairove iš visos XIX a. žemaičių tautosakinės medžiagos išsiskiria S. Daukanto rankraštinis rinkinys, datuojamas 1834–1835 m. Jame daugiau ar mažiau atspindėta visai Žemaitijai XIX a. pirmojoje pusėje būdingas repertuaro vaizdas.

Nuo S. Daukanto prasidėjo nepaliaujamas vyksmas iki šių dienų, kai surenkama tūkstančiai dainų.

XX amžius – intensyviausias visų Lietuvos regionų, taip pat ir žemaičių, tautosakos rinkimo metas.

Pirmojo–penktojo dešimtmečių rankraščiai atskleidžia dar ganėtinai turtingą, įvairove žaižaruojantį dainų pasaulį, kuriame klesti senosios, klasikinės dainos. Tai ekspedicijose kalbintų žemaičių dainavimo aukso amžius. Tuomet dainos skambėjo beveik visuose namuose, kiekviename kaime ir vienkiemyje, ir vienatvės valandoje, ir bendrumo džiaugsme. Ir tautosakos respondentai buvęs gausus būrys – vaikai, jaunimas, suaugusieji ir seneliai (bendras amžiaus vidurkis siektų apie 40 metų). Palyginimui – šių dienų pateikėjų amžius perkopia 70.

Didžiulės apimties – 3 tūkst. rankraštinių puslapių – rinkinys LTR 3471, kuriame sukaupta daugiau kaip tūkstantis dainų, užrašytų ekspedicijos metu Skuodo ir Kretingos rajonuose 1961 m. Dauguma dainų – senosios, tarsi iš patriarchalinio kaimo, kur natūraliai buvo suaugusios su ūkio darbais ir įvairiomis šeimos apeigomis, šalia – ir naujoviškų, bet neužrašytų dainų repertuaras.

Kraštotyrininkas Ignas Jablonskis, aktyviai rinkęs tautosaką, talkinant broliui Juozui, 1934–1943 m. gimtajame Budrių kaime Skuodo rajone  surašė visas ten žinotas ir dainuojamas dainas. Visos užrašytos dainos – 350 (su mažomis išimtimis) – Budrių ir gretimuose kaimuose buvo dainuojamos arba žinomos iki 1950 m. Dainų pateikėjai (per 30 asmenų) – gimę ir augę Budriuose arba gretimuose kaimuose. Pats I. Jablonskis įvertino, jog šalia senųjų autentiškų liaudies dainų buvo dainuojamos ir menkesnės vertės „dainuškos“. Fiksuoti melodijų nebuvo galimybių. 1986-ųjų m. I. Jablonskio rankraštis saugomas Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešosios bibliotekos fonde.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomas Antano Salio rankraštis su šio kalbininko surinktomis ir žemaičių tarme užrašytomis 7 liaudies dainomis, iš jų 4 pirmos – su melodijomis.

XX a. pabaigos tautosakos rinkiniai sudaromi kaip žodinės tradicijos tekstų saugyklos. Tekstai yra tarsi praradę ryšį su žmogumi ir jo gyvenimu. Jie rodo dainavimo tradicijos silpnėjimą, pasireiškiantį tekstų trumpėjimu, užmiršimu, pasitraukimu į pasyviąją atmintį.

Didžiausi Žemaitijos tautosakiniai lobiai yra sukaupti Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, kuris nuo 1980 m. leidžia daugiatomį „Lietuvių liaudies dainyną“.

Tiriant žodinį paveldą, neįmanoma apeiti įvairių folklorinių užrašų. Dainų tyrėjus domina dainų sąsiuvinių turinys ir gyvavimo kontekstai. Asmeniniai tautosakos užrašai – gana patikimi gyvosios žodinės tradicijos liudytojai. Dalį tautosakos sąsiuvinių galima laikyti dvasinio gyvenimo metraščiais, tradicinės kultūros ir jos atstovų tyrinėjimams reikšmingais dokumentais.

Pastebėta, kad dažnas savo apylinkės žmonių žinomas dainininkas turi ir labai brangina asmeninius dainų sąsiuvinius, kurie kaip palikimas atitenka vaikams ir anūkams.

Kita gaji tradicija – mokykliniai dainų albumai, taip pat leidžiantys susidaryti nuomonę apie tuo metu mėgtas dainas, jaunimui aktualų repertuarą. Kitas albumų tipas – vieno žmogaus užrašinėti tekstai.

Relikvijos teisėmis saugomi asmeniniai tautosakos rankraščiai specialistų vertinami kaip žodinės tradicijos visateisiai dokumentai, dar laukiantys nuoseklaus tyrinėtojų dėmesio.

2004–2007 m. Žemaitijoje (taip pat – ir Salantuose Kretingos rajone) vykusių Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto folkloristų tautosakos ekspedicijų  tikslas buvo ne tik į garso ir vaizdo laikmenas įrašyti išgirstą tautosaką, bet ir stebėti folklorinę kultūrą plačiąja prasme, iš pirmų lūpų susipažinti su šiuolaikine žemaičių folklorine kultūra. Tautosakininkai pradeda preciziškiau gilintis į dainavimo svarbą kiekvienam žmogui, pastebėti tradicines ir naujoviškas dainavimo apraiškas, sklaidos būdus. Kai pateikėjai dainuoja po vieną ar su artimu giminaičiu, kaimynu, išryškėja jų požiūris į dainavimą – atsakingumas atsiminti primirštas dainas, jausmai ar atsiminimai, susiję su konkrečiomis dainomis.

Mokslininkų tyrimo kryptis – nustatyti, kokiais praeities ir dabarties folkloro ženklais reiškiasi žemaitiška tapatybė.

Folkloras kaip žemaičių tapatumo ženklas

Žemaičiai patys konstruoja savo šiuolaikinę tapatybę, didžiuodamiesi savo kalba, brangindami religinę patirtį. Kultūriniame žemaičio paveiksle daug savitumo, daug ir bendros lietuviškos dvasios, gyvenamojo laikotarpio ženklų.

Tautosakinių ekspedicijų metu pastebėtas naujai besiformuojantis ir per dainavimą reiškiamas „žemaitiškas susipratimas“, nes naujųjų dainų tekstuose sąmoningai skiriamas didelis dėmesys gimtinei. Žemaičiai – savo etninį identitetą išlaikiusi ir aiškiai deklaruojanti etninė grupė. Ne vienos bendruomenės viduje susidariusi dainuojanti grupelė laisvalaikiu mėgsta dainuoti Žemaitiją šlovinančias dainas, pvz. „Dainioukem, žemaitē, dainioukem“, „Žemaičių žemie žaliou pušynā“ ir kt. Deja, bendras per vieną ekspediciją užrašytų senesnio stiliaus dainų skaičius neprilygsta prieš kelis dešimtmečius beveik vien žemaitiškai dainų klasikai priklausančioms sankaupoms. Taip nutiko ne tik dėl pačios dainavimo tradicijos silpnėjimo, bet ir senojo daugiabalsio dainavimo terpės sunykimo.

Nebe taip paisoma „susigiedojimo“, siekiant suburti kuo daugiau kalnų giedotojų, nes bendruomenei svarbu ritualas, o ne giedojimo grožis.

Folkloro rinkėjai pastebi, kad dainavimo tradicija Žemaitijoje – labai nevienalytė. Sąlygiškai skiriamos dvi šiuolaikinės jos atšakos: pirminė ir antrinė. Pirmoji sietina su vis dar gyvastinga mada dainuoti sau ir būryje per šeimos, kaimynų suėjimus, džiuginti daugiabalsiu dainavimu save ir kitus. Senesniosios kartos geri dainų vedėjai, kaip ir pritarėjai, plačiai žinomi ir vertinami. Kadangi progų susirinkti į būrį vis mažėja, kiekvienas balsą turintis pasigenda ankstesnių laikų, kai taip smagu būdavo darbų metu ar laisvalaikiu dainuoti. Aštuoniasdešimtmečiai kaip savotišką jaunų dienų etaloną sutartinai iškelia dainų, šokių ir žaidimų klestėjimą bei jaunimo dorovingumą. Jiems įkandin tokį vertinimą kartoja ir pagyvenę jų vaikai, gerai prisimindami vaikystėje ir vėliau čia pat namuose bei pas kaimynus skambėjusį dainų repertuarą. Tiesa, pastarasis jau anuomet, prieš keliasdešimt metų, nebuvo grynai žemaitiškas, nes ir tuomet nuolat atsinaujindavo savo laikui būdingais, visuotinai plintančiais miestietiškais romansais ir šiaip naujoviško klodo dainomis. Tačiau tuometinės seniausios dainuojančiųjų dalies pagrindinę dainų bazę vis dėlto sudarė vietinės žemaičių klasikinės dainos. Dar septintajame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje nesunkiai matėsi dainavimo tęstinumas iš kartos į kartą, nes beveik kiekvieno dainuojančiojo atmintyje buvo bent pora dešimčių mamos, tėvo ar bočiaus dainų. Vėliau tapo prisimenama tik viena kita tiesiogiai iš šeimos ar giminės narių paveldėta dainelė. Ganėtinai nuskurdęs apskritai visas aktyviau vartojamas, t. y. lengviau prisimenamas dainų fondas, jei jis nesurašytas į sąsiuvinį. Dainų įvairovė mažėja dėl daugelio aplinkybių: retėjančių progų dainuoti bei vis menkstančio poreikio skaidrinti savo buitį daina, dėl ligų ir kitų gyvenimo nemalonių ardomos žmonių atminties.

Daina ir dainavimas vis dar vienaip ar kitaip siejasi tiek su senąja, tiek su moderniąja kultūrine saviraiška.

Antrinė dainų ir apskritai liaudiško muzikavimo tradicija įprastai siejama su senojo paveldo gaivinimu, kai dainuojantieji specialiai buriasi ar buriami į folkloro ansamblius, kur siekiama iš naujo mokytis dainų, kad būtų palaikomas ir propaguojamas pirmiausia vietinis repertuaras.

Žemaičių dainų melodikos ištakos ir bruožai

Žemaičių dainų daugiabalsiškumą akcentuojantys muzikologai šio krašto muzikavimo, dainavimo tradicijas susieja ir su šių žemių istoriniu išskirtinumu, kuršių krašto žmonių kultūriniu palikimu, kuris daug kuo lėmė dainavimo stilistines ypatybes.

Knygoje „Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai“ (Vilnius,  1969, p. 303–311) etnomuzikologė, menotyros mokslų daktarė prof. Jadvyga Čiurlionytė (1898–1992) rašo: „Reikia manyti, kad žemaičių stilistinės ypatybės turėjo savitą pagrindą, kad šio krašto melodikos pačiose gelmėse slypi jiems giminingų kuršių ypatybės. Remiantis istorijos duomenimis, kuršiai gyveno ne tik Latvijos dalyje, bet ir šiaurės vakarų Žemaitijoje. XVI–XVII amžiuje jie asimiliavosi su lietuviais ir latviais. Greitai išnykusi, mažai žinoma kuršių kalba turi bendrų bruožų su žemaičių dialektu, su latvių ir prūsų kalbomis. Galimas daiktas, kad artima kuršių kaimynystė paliko pėdsakų ir žemaičių melodikoje.“

Tai, kas prasiveržia dainose, labiausiai susiję su žmonių gyvenimiška patirtimi. Žemaičių istorija pirmiausiai pažymėta daugelį šimtmečių trukusiomis kovomis su šį kraštą norėjusiais pavergti atėjūnais. Tad ir tos dainos, kurias užtraukia būrin suėję žemaičiai, dažnai atrodo lyg būtų mūšio lauke užgrūdintos.

J. Čiurlionytė jau minėtoje knygoje rašo: „Žemaičių dainų melodijų stilius, atsižvelgiant į jų muzikinės kalbos specifiką, monolitiškiausias. Jis susiformavo ilgaamžės raidos procese. Pradedant maždaug XVIII amžiumi, šis stilius stabilizavosi, išsaugodamas tipiškus visos žemaičių melodikos bruožus. Mums žinomos populiarios žemaičių melodijos sudaro palyginti vėlyvą, mūsų laikams būdingą raidos stadiją. Kai kurios senovinės (tarp kitko, negausios) dainos, kaip, pavyzdžiui, ligi mūsų laikų išlikusios ankstyvos kilmės šienapjūtės, vaikų, piemenų dainos, lopšinės, šokių ir žaidimų dainos, rodo senųjų reiškinių ryšį su tais, kurie susiformavo ir įgijo tvirtas tradicijas vėliau, o kartu pasižymi ir tam tikru stilistiniu vieningumu bei pastovumu.

Būdingus žemaičių melodikos bruožus atskleidžia S. Stanevičiaus melodijų rinkinys, viena kita Ch. Barčo rinkinio daina ir gausūs XX amžiaus užrašymai. […]

Žemaičių dainos esti beveik tik mažorinės homofoninės sandaros, kuri, nors ir artima XVI amžiuje Vakaruose paplitusiai harmoninei funkcinei daugiabalsei muzikai, neabejotinai turi ir savitų nacionalinių bruožų, artimų kitų, ypač šiaurinių, Lietuvos rajonų daugiabalsumui.

Svarbiausios žemaičių dainų savybės yra šios: 1) vyraujantis mažoras; 2) homofoninis daugiabalsumas; 3) ryškus viršutinio melodijos registro iškėlimas su itin stipriai pabrėžta dominantės atrama; 4) paprastesnė, negu Dzūkų krašte, ritminė sandara; 5) ypatingai savitas, laisvas melodijų dainavimo būdas, priskirtinas iš esmės nesudėtingiems ritmo – metro tipams. […]“

Žemaičių dainoms būdingą daugiabalsiškumą akcentuoja ir visi kiti apie šio krašto dainas rašantys muzikologai. Atkreipiamas dėmesys ir į tų dainų skambumą, melodingumą, atskirų garsų, skiemenų pratęsimus, atsikvėpimus viduryje žodžio. Ne visos tos dainos nuspalvintos graudulingu ilgesiu – yra nemažai ir linksmų, valiūkiškų dainų. Daug yra ir puikių lyriškų dainų, ypač dainuojamų jaunimo, moterų.

Muzikologė J. Čiurlionytė išsamiai apibūdina žemaičių dainas. Žemaitija nepasižymi melodinių tipų gausumu, kaip, pavyzdžiui, Dzūkija, kurioje pastebimas nepaprastai didelis žanrų ir melodijų tipų įvairumas. Antra vertus, čia ryškiau atsiskleidžia melodijų stilistinis vieningumas. Šiuo atžvilgiu žemaičiai pralenkia kitas Lietuvos etnografines sritis.

Žemaičių stiliaus melodijų dainavimo būdas patvirtina folkloristų nuomonę, kad daina, užrašyta be melodijos, netenka paties svarbiausio, t. y. to, kas leidžia pasekti kūrybinį procesą. Daina be melodijos – nepilna, nes ji neatskleidžia savo sinkretinės esmės ir trukdo rimtai, aprėpiant visą kūrinį, tyrinėti genezės ir raidos klausimus.

Žemaičių dainininkų, ypač senesnės kartos, dainavimo tradicija pasižymi nepaprasta laisve, sudėtingu ritmu. Nors dermių ir metro atžvilgiu šios dainos paprastos, savitą jų dainavimo būdą sunku perteikti muzikos rašto ženklais. Dėl ypatingo intonavimo, žodžių tarimo, loginių ir emocinių akcentų, neįprastų atsikvėpimų šis dainavimas yra nepakartojamas.

Geografiniu požiūriu žemaičių dainų melodijų stilius taip pat nėra visiškai vienalytis. Keliaudami iš šiaurinės Žemaitijos dalies į pietus, pastebėsime, jog didesnei šiaurės vakarų Žemaitijos daliai būdingas melodinis-intonacinis kompleksas, artėjant prie pietinės regiono ribos, pamažu krinka. Čia tarytum susidaro kiek kitoks melodinis-intonacinis sluoksnis. Didesnis variantiškumas, vientiso komplekso griovimas ypač pastebimas „paribiniuose“ Žemaitijos rajonuose – šiaurinėje Mažeikių ir Akmenės rajonų dalyje bei pietuose su Užnemunės kraštu besiribojančiuose Tauragės, Raseinių ir Kelmės rajonuose. Pati gryniausia, monolitiškiausia muzikinės dialektologijos požiūriu – vidurinioji Žemaitijos dalis, apimanti Telšių, Plungės ir Kretingos rajonus.

Ne vienas folkloristas yra pažymėjęs, jog žemaičių senosios liaudies dainos ypatingos savo laisvu, improvizaciniu atlikimo būdu, nereguliariai banguojančiu ritmu.

Neretai tenka išgirsti kalbant: „Ir kodėl tie žemaičiai taip ištąso dainų melodijas, kodėl jų dainos tokios lėtos ir liūdnos? Ar jie negali dainuoti lygiai, tvarkingai, aiškiai?..“ Atsakymą galima rasti pasiklausius, kaip kalba seni žmonės, kilę iš Žemaitijos ir išlaikę savo gimtąją tarmę. Žemaičių šnektos nemokančio ir nepažįstančio žmogaus dėmesį pirmiausia patraukia nereguliariai pulsuojanti šios tarmės dinamika. Nors žemaičių kalbėjimo tempas yra gana lėtas (tai patvirtina kalbininkų A. Girdenio ir V. Lakienės 1976 m. atlikti žvalgomieji tyrimai), tačiau kalbos dinamika gana intensyvi ir įvairi. Kalbėdami žemaičiai tarsi išringuoja, išdainuoja kiekvieną sakinį, neretai kiekvieną žodį, suteikdami jam atitinkamą „gaidą“. Neatsitiktinai kalbininkai A. Pakerys ir J. Bukantis tyrinėjo tam tikras muzikalumo apraiškas žemaičių tarmėje. O prof. A. Girdenis spektrinės analizės eksperimentais nustatė, jog žemaičių priegaidėms būdingas ryškus muzikinis (arba toninis) elementas.

Neretai žemaičių dainose atpažinsime kalbos intonacijas, tam tikrus tarmei būdingus elementus. Taigi tam tikrų žemaičių dainų charakterio ištakų galime ieškoti pačioje žemaičių tarmėje bei jos sąveikoje su dainos melodija.

Žemaičių muzikinis dialektas

Kalbant apie modernius etninės muzikos tyrimus, vis labiau įsiklausoma į muzikos antropologijos specialistų teiginius, kad tokie tyrimai turėtų remtis ne muzika, jos kūriniais, bet muzikuojančiais žmonėmis.

Dr. Loretos Sungailienės disertacijoje „Žemaičių muzikinis dialektas: intonaciniai modeliai ir artikuliacija“ aptariamas mokslininkų atliktas tyrimas apėmė nedidelę specifinę populiacijos dalį – 48 reprezentatyvius Žemaitijos regiono liaudies dainų pateikėjus, tarp kurių – 4 Kretingos rajono dainininkai: Barbora Buivydaitė (g. 1897 m. Rūdaičių k., gyv. Kretingoje), Petronėlė Kukanauzienė-Žilytė (g. 1936 m. Žibininkų k., Kretingos r., gyv. ten pat), Anicetas Puškorius (g. 1911 m. Kretingoje, gyv. Kretingoje) ir Elvyra Skruibienė-Viskontaitė (g. 1932 m. Darbėnuose, Kretingos r., nuo 1954 m. gyv. Palangoje).

Dainavimo tradicijos perimamumas

Polinkis dainuoti liaudies dainas dažniausiai paveldimas iš tėvų, senelių, kitų artimųjų arba įgyjamas susiklosčius tam tikroms aplinkybėms kaimo bendruomenėje.

Savo balsus išbandyti, jais pasigėrėti daugumai pirma proga pasitaikė piemenaujant. Dainavimas piemenims būdavo  ne tik malonumas, pramoga, laiko praleidimas, bet ir savotiška komunikacijos forma. Žmonės tikėjo ypatinga dainavimo galia, dainuojantieji jautė gamtos ir dvasinės žmogaus būsenos ryšį.

Giedojimo patirties daugelis dainininkų įgijo vaikščiodami kartu su tėvais į šermenis, kur žemaičiai giedodavo tradicinius Žemaičių kalnus.

Tėvai, pastebėję, kad vaikas turi gerą balsą ir mėgsta dainuoti, įtraukdavo jį į kaimo bendruomenės dvasinę veiklą, sąmoningai ugdydavo būsimąjį dainų vedėją.

Kai kurie tėvai rūpinosi ne tik repertuaro bei tradicinio dainavimo perimamumu, bet ir tuo, kad susiformuotų teisingas vaiko supratimas apie dainavimą.

Dalyvaudami kaimo žmonių suėjimuose vaikai išmokdavo ne tik dainų, teisingo dainavimo, bet ir gražaus, dorovingo elgesio.

Dar vaikystėje arba jaunystėje iš šeimos narių, artimųjų, kaimo žmonių dainininkai tiesiogiai arba mėgdžiojimo būdu perėmė savo krašto dainavimo tradiciją ir su ja susijusius papročius.

Dainavimo tradicija ir kaimo papročiai

Pagrindiniai jaunimo susibūrimo momentai, kurių metu vykdavo kolektyvinis muzikinės-folklorinės artikuliacijos procesas, buvo šeimos ar bendruomenės šventės, kolektyvinės talkos bei jaunimo vakarėliai. Dainavimas buvo ir dvasinis jaunimo poreikis, ir svarbi įvairių gyvenimo įvykių, darbų dalis.

Barbora Buivydaitė (g. 1897 m. Kretingos r., Rūdaičių k., gyvenusi Kretingoje) prisimena: „Mūsa kaims dėdlē dainings bova. Vėinė kėtėms ejė i talkas. Laisvesnė valondelė – tujau sostuo, moni i vėduri istom – ė tik šauk“.

Daugiausia dainų išdainuodavo per šienapjūtę, rugiapjūtę, mėšlavežį, talkomis kasant durpes, kuliant javus, minant linus. Tradiciją dainuoti talkose nulėmė ir tai, jog kai kurie ūkininkai į pagalbą kviesdavo ne bet kokius kaimynus, o tuos, kurie gerai dainuodavo ir su kuriais smagu dainas traukti. Vadinasi, gerus balsus turintys žmonės buvo gerbiami ir su jais norėta bendrauti ne tik per linksmybes, bet ir per darbymetį.

Anot dainininkų, seniau kiekvienam darbui, ypač pabaigtuvėms, dainuodavo vis kitas dainas.

Užfiksuota daug pasakojimų apie šeimos šventes ir gegužines.

Iki maždaug XX a. 6–7 dešimtmečio moterims pats darbymetis būdavo per vestuves. Kadangi tuomet dar gyvavo paprotys tradiciškai švęsti vestuves, kaimo žmonės į svočias, pamerges kviesdavo tas merginas ar moteris, kurios gerai žinojo vestuvių eigą, papročius bei dainas.

Paminėtinas ir paprotys pavasarį po gegužinių pamaldų rinktis į vakarėlius. Pagrindinė pramoga – šokiai, tačiau ne mažiau svarbus buvo ir pasidainavimas kieme.

Žinoma, žemaičių liaudies daina jau yra nutolusi nuo pirminės paskirties, dėl to yra netekusi buvusios apeiginės funkcijos, o dainininkai mena tik kai kurių apeigų momentus ir su jais susijusį dainuojamąjį folklorą.

Dainavimas ir aplinka

Labiausiai buvo mėgstama dainuoti vasarą – lauke, atviroje erdvėje, kai gali paleisti balsą ir pasigėrėti jo skambesiu.

Dažniausiai buvo dainuojama garsiai, stipriai – lauke balsą paleidi, kad pačiam būtų malonu pasiklausyti ir kad kaimynai girdėtų.

Ypač mėgta dainuoti kur nors prie ežero ar upės, nes tada garso stiprumo ir platumo įspūdis dar didesnis ir labiau jaudinantis.

Viename kaime žmonės stipriau mėgdavę dainuoti, kitur – ramiau, tyliau.

Atlikėjų sudėtis

Kolektyviškumas – viena svarbiausių liaudies kūrybos savybių ir tradicinės kultūros tąsos, perimamumo, raidos sąlygų. Žemaičių dainuojamojoje tradicijoje kolektyviškumas pasireiškia visų pirma homofoninio stiliaus dainų atlikimu (muzikos kūrinys atliekamas keliais balsais, kurie diferencijuojami į pagrindinį ir pritariančiuosius; būdinga daugiabalsėms žemaičių dainoms). Pastaruoju metu sunku užfiksuoti autentiško tradicinio bendruomeninio dainavimo procesą – folkloro rinkimo ekspedicijose užfiksuojami daugiausia pavieniai pateikėjai, o tradiciškai dainuojančios dviejų, trijų ir daugiau dainininkų grupės jau yra tapusios tikra retenybe.

Anot muzikologės Zitos Kelmickaitės, žemaičiai nemėgsta pavieniui dainuoti. Pati daugiabalsė žemaičių dainuojamoji tradicija lemia atlikėjų skaičių – ne mažiau kaip du, trys dainininkai.

Daugelis pažymi, kad kaime gyvavo tradicija visiems kartu dainuoti, bet vyrai ir moterys turėję ir savų dainų, kurias atlikdavo atskirais būreliais.

Jaunimas mėgdavo atskirai dainuoti, nes lenktyniaudavo, kas daugiau ir geriau padainuos. Tokiais atvejais ir repertuaras skyrėsi. Vyrai mėgo dainuoti karines dainas, linksmas, energingas arba skambias tęstines dainas; merginos ir moterys – vestuvines, šeimos, našlaičių dainas, meilės romansus.

Yra pagrindo manyti, kad Žemaitijoje galėjo būti specialios vyrų ir moterų dainos. Svarbus folkloro specialistų pastebėjimas, jog dažnai žemaičiai dainininkai vyrai pasižymi individualesne, charakteringesne atlikimo maniera negu tradicines dainas gana lyriškai vingiuojančios moterys.

Santykinė dainų klasifikacija

Daina – liaudies kūrybos žanras, kurį „artikuliuodamas“ dainininkas įprasmina savo individualų lokalinės dainuojamosios tradicijos suvokimą ir požiūrį į atliekamą kūrinį. Atlikėjai pasakoja, kad jų jaunystės laikais (apytikriai XX a. II–IV dešimtmečiai) be dainų kaimo žmonės neįsivaizdavo jokio susiėjimo, vakarėlio, šventės ar tiesiog kasdienio darbo. Nors žemaičiai nelinkę atvirai rodyti savo jausmų, daugelio pasakojimuose galima pajusti pagarbą, meilę dainai ir pasidžiaugimą, net pasididžiavimą savo liaudies dainų kraičiu.

Pačios gražiausios ir mylimiausios – jaunystėje girdėtos dainos, į atmintį įsirašiusios visam gyvenimui. Gana aiškiai ir griežtai dainininkai skiria „savas“ ir „svetimas“ dainas.

Pagal charakterį dainos skirstomos į linksmas ir liūdnas.

Remiantis dainuojamosios tautosakos pateikėjų terminų žodynu, yra išskiriami keturi dainų tipai, kurie atspindi tam tikrus žemaičių dainuojamojo folkloro stiliaus ir artikuliacijos bruožus:

• lėtos, ilgos, tęsiamos dainos;
• tęsiamos dainos banguojančia melodija ir reikalaujančios išvingiuoto išdainavimo;
• akcentuoto ritmo dainos (linksmos, humoristinės);
• skambios, šaukiamos, lygaus ritmo dainos.

Dainavimas: specifika ir terminai

Gausūs ir vaizdingi liaudiški dainos atlikimo apibūdinimai nurodo dainavimo pobūdį, charakterį. Pavyzdžiui, garsus, skambus dainavimas dažniausiai nusakomas veiksmažodžiais šaukti, rėkti, plyšauti, (už)traukti bei žodžių junginiais su veiksmažodžiu dainuoti – smarkē dainioutė, stėprē dainioutė, atsidiejos dainioutė.

Šaukimas – garsus, skambus dainavimas kaip norma, garsinis idealas;

Rėkimas, plyšavimas – negražus, grubus, rėkiantis gerklinis dainavimas.

Tikslūs ir aiškūs liūdnos ir lyrinės nuotaikos dainų artikuliavimo būdų įvardijimai: ramē ėšdainioutė, švelnē dainioutė, lėngvē dainioutė.

Pasakymai statē sodainioutė, ėšskalītė, linksmā ėškėlnuotė reiškia, kad dainos melodija yra aktyvaus, gana greito tempo, o tekstas tarsi iškapojamas ir išskiemenuojamas.

Dainų rūšys ir atlikimo būdai:

• lėta, tęsiama daina – lėtai, lengvai, ramiai išdainuoti, prilaikyti balsą;
• išlinguojama, išvingiuojama daina – išlinguoti, išvingiuoti, įsilinguoti, išlankstyti;
• skambi, šaukiama lauko daina – stipriai, smarkiai šaukti, rėkti, plyšauti;
• linksma, humoristinė, akcentuoto ritmo daina – trankiai sudainuoti, linksmai traukti, linksmai iškilnoti, išskalyti.

Balsų partijos

Tradiciniame homofoniniame dainavime žinomos dvi pagrindinės balsų partijos – vedantysis ir pritariantieji.  Žemaitijoje toks pasiskirstymas pabrėžtinai išreiškiamas balsų partijų sudėtimi, konkrečiais balsų įvardijimais ir funkcijomis.

Nors kaime dažniausiai būdavo po keletą dainų vedančiųjų (vyrų ar moterų), tam tikrą dainą vesdavo vienas žmogus. Kuris pirmas pradėdavo dainą, tas ir būdavo lyderis („vėskou i reguliouji“), o kiti dainininkai stengdavosi jam pritarti.

Bosavimas

Žemaičių daugiabalsės dainos faktūrą sudaro vedančiojo balso melodija ir pritariančiųjų balsų partija. Vedantysis melodiją išdainuoja, o likę dainininkai pritaria, kartais dar vieną žemesnį balsą („bosą“) pridėdami.

Žemaičių dainuojamojoje tradicijoje bosijimas ne visada būna dainavimas žemiausiu balsu. „Pribosyti“ galima ir aukštai, „virš balso“. Tai dažniausiai darydavo vyrai, turėdavę aukštus balsus.

Tradicinio balso formavimas ir dainavimo kokybė

Iš užvedėjo tikimasi, kad jis dainuos stipriai ir aiškiai, nes tada jam lengva pritarti, ir daina būna gerai „užtariama“. Jei balsas „netraukia“, – būna sunku dainuoti. Geriausia, kad vedantysis mokėtų užvesti dainą ir vyrams, ir moterims.

Labai svarbu, kad pritarėjai mokėtų įsiklausyti į vedančiojo melodiją, atlikimą ir padėtų (o ne trukdytų) jam dainuoti. Dainininkai turi „kaip avelės“ sekti lyderį arba sugebėti „išlinguoti“, „išlankstyti“ dainą kartu su vedančiuoju. Pritariantieji negali per daug atsilikti nuo vedančiojo – jam sunku paskui save „tempti“ visą dainuojančiųjų būrį. Jei daina tęstinė ir vedantysis ją pasimėgaudamas išlinguoja, pritariantieji negali jo skubinti – lyderis pradeda taikytis prie tariančiųjų ir daina nebetenka savo tikrojo charakterio.

Užfiksuota nemažai balso kokybės apibūdinimų, kurie nusako balso stiprumą, charakterį. Pateikėjų duomenimis, balsas gali būti: stiprus, skambus, platus, skardus, aiškus, galingas, rėksmingas, gerklinis, lyrinis, tylus, lygus, lankstus, virpantis, silpnas, užkimęs, išsiderinęs, išsiplerpęs, karkiantis, sprangus, springstantis, zyziantis, birzgiantis ir kt. Sunku pasakyti, koks žemaičių liaudies dainininkų balso idealas.

Apibendrinus statistinius skaičiavimus bei respondentų pateiktą informaciją, galima teigti, kad Žemaitijos regiono dainininkai dainuoja žemai. Polinkis dainuoti žemai yra viena iš tų savybių, kurios žemaičių dainavimą skiria nuo kitų Lietuvos regionų.

Balsų derėjimo samprata

Tradiciniame folkloriniame dainavime siekiama darnaus sąskambio, gero tarpusavio susiklausymo, balsų derėjimo. Kaimo bendruomenė žinojo ir tiksliai įvardydavo tuos, kurie galėdavo dalyvauti bendro dainavimo procese. Jei kaime atsirasdavo tokių moterų ar vyrų, kurie, neturėdami klausos, bandydavo dainuoti, dainininkai lyderiai turėdavo teisę juos įvertinti, pamokyti, paprašyti, kad netrukdytų kitiems dainuoti. Taigi žemaitiškas dainavimas turi būti lygus, balsai turi kristi taip, kaip vienas, kad skambėjimas būtų tolygus, vientisas.

Artikuliacijos ypatumai

Senieji dainininkai nepateikia tiesioginių paaiškinimų apie liaudies dainos artikuliavimo specifiką. Jie taip pat neaiškina, ir kaip dainuojant turi kvėpuoti tęstinių dainų užvedėjas, kad jis tinkamai „išlinguotų“ dainą. Vis dėlto jie puikiai suvokia ir savitais liaudiškais terminais apibūdina nemažai charakteringų žemaitiškojo dainos artikuliavimo ypatumų. Prieš atlikdamas tęstinę dainą, dainininkas dažniausiai šiek tiek pasiruošia, apgalvoja, kaip reikės tą dainą „išvingiuoti“. Kiekvienas dainininkas lyderis žino, kaip „išlankstyti“ dainos melodiją pagal savo balso galimybes. Pabrėžiama teisingo kvėpavimo dainuojant svarba. Nėra vieningos nuomonės, kas dainoje svarbiau – žodžiai ar melodija. Vieningai sutariama tik, kad žodžiai dainuojant turi būti aiškūs.

Liaudies dainų pateikėjai bei klausytojai, vertintojai nurodė šias pagrindines žemaičių muzikinio-garsinio idealo savybes: žemą balsą, sodrų, garsų dainavimą, stiprų, aiškų dainos užvedimą, darnų daugiabalsį skambesį, aiškią teksto artikuliaciją, senovinį, „įsilinguojantį“ dainingumą.

Tradicinių dainų žanrinė įvairovė

Tradicinės dainos pasižymi žanrų įvairove.

Žemaičių folklore negausu dainų, kurios turi apeiginę-funkcinę reikšmę arba yra glaudžiai susijusios su tam tikrais darbo procesais. Gyvuojančios darbo dainų rūšys nepasižymi tais išskirtiniais specifiniais bruožais, kuriuos teikia darbo arba apeigų funkcija. Būdingiausias ir vienintelis šiuo atveju pavyzdys yra šienapjūtės dainos su priedainiu valioj, kuris tarsi apibūdina šienpjovių darbo nuotaikas ir platų judesio užmojį.

Iš kitų darbo dainų labiausiai paplitusios naktigonių ir jotinės dainos. Jos siejasi su Žemaitijoje nuo seno žinoma žirgų auginimo tradicija.

Žemaičių krašte randama nemaža vestuvinių lyrinių dainų, kurios dažniausiai jau nebesusijusios su apeigomis. Gausiai esama vaišių, humoristinių dainų ir žaidimų. Paplitusios labai savitos humoristinės dainelės, kurioms būdingas greitas tempas ir aiški kapota, atskirus priebalsius išskirianti artikuliacija.

Karinės-istorinės, sukilimų dainos

Tautos istorijos pažinimui svarbios ir reikšmingos yra karinės-istorinės dainos, kurios atspindi tautos kovas su priešais, kareivio gyvenimą, karinę tarnybą. Daug tokių dainų pasakoja apie karus įvairiais Lietuvos istorijos tarpsniais. Tikslaus istoriškumo karinėse dainose nėra daug, bet pagal jų tekstuose minimus vardus, vietovardžius, įvykius kartais nesunku atsekti, kokio tai laikotarpio daina, ir kada mūsų protėviai, tėvai vienas ar kitas dainas galėjo sukurti ir dainuoti.

Atskirą karinių dainų grupę sudaro sukilimų dainos. Jose ir perteikiami visų trijų sukilimų (1794, 1831, 1863–1864 metų) įvykiai bei nuotaikos. 1863 m. sukilimo daina „Palik sveika, mylimoji“ populiari ir užrašyta beveik tik Žemaitijoje. Šiame regione karinių-istorinių dainų užrašyta ir įvairiuose leidiniuose išspausdinta yra nemažai.

Žemaitijos raudų likučiai

Apie Žemaitijos raudojimo tradiciją turima labai mažai žinių. Paskutinės raudos, dar išlikusios žmonių atminty, užrašytos apie XX a. 6–8 dešimtmetį. Tradicinių tarp jų nėra daug. Su melodijomis rastos tik 8 raudos. Tradicines žemaitiškas raudas negrįžtamai nusinešė laikas. Žemaitiškų raudų likučius galima skirti į dvi grupes. Pirmoji – tradicinių raudų nuotrupos (tik viena rauda užrašyta su melodija). Tai mirusiųjų garbstymai. Jie dažniausiai žemiško, buitinio turinio, paprastos formos. Bendriausios raudų poetinės raiškos priemonės – tradiciniai kreipiniai raudos pradžioje, retorinių klausimų gausa. Antroji grupė – suirusio raudų žanro likučiai, savotiškas pereinamasis žanras tarp raudų, dainų ir visiško išnykimo. Viena šio tarpinio žanro dalis – parodijos. Raudos buvo ne tik parodijuojamos, bet ir degradavo. Viena vertus – iro, nyko, antra vertus – suartėjo su dainomis ar net perėjo į autorinę kūrybą.

Žemaičių Kalvarijos kalnai

Aptariant senąsias tradicines žemaičių dainas, daugelis jų asocijuojasi su Žemaičių Kalvarijos kalnų giesmėmis. Gal dėl to, kad jų nuo mažumės girdėta daugiausiai. Nebuvo kaime laidotuvių, kad suėję kaimynai, giminės Žemaičių kalnų prie pašarvoto mirusiojo iki pat paryčių negiedotų. O dūdorių muzika mirusįjį lydėdavo ir į kapines. Ji žmogų persmelkia iki pat kaulų. Užgrojus dūdoriams, daugeliui graudulys gerklę užspaudžia.

Giesmės – ne dainos, bet dažną tokio pat graudumo melodijos lydėjo nuo lopšio.

Ubagų dainos žemaičių Užgavėnėse

Žemaitijos kalendorine tautosaka tapusių Užgavėnių persirengėlių ubagų dainų ir giesmių genezė turi tiesioginį ryšį su elgetavimu, kaip socialiniu reiškiniu, minimu jau viduramžių rašytiniuose šaltiniuose.

Lietuvoje nuo XVI a. prie bažnyčių pradėtuose steigti prieglaudos namuose (špitolėse) varguolių gyvenimas buvo reglamentuojamas tam tikrų taisyklių bei reikalavimų. Pasak muzikologo ir etnologo Alfonso Motuzo, bene svarbiausioji – giesmių giedojimas prieš šv. Mišias ar po jų, taip pat namie ir per laidotuves.

Persirengėlių ubagų dainų ir giesmių turinio motyvai yra bendri visai šių dainų grupei. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių liaudies dainyno katalogo kartotekoje šios dainos, apdainuojančios elgetos dalią, priskirtos humoristinėms-didaktinėms.

Žemaitijoje ubagų dainų grupės ar pavieniai variantai – „Aš užgimiau prasčiokėlis“, „Ubagas ant tilto sėdėjo“, „Kad aš ėjau į Šidlavą“, „Ubagas senis besergąs“, „Ėjo ubagas per alksnyną“, „Mes, ubagėliai, jumis aplankom“, – sprendžiant pagal XX a. pab.–XXI a. pr. respondentų komentarus, dainuotos per Užgavėnes.

Nėra lengva atsakyti, kada, kaip ir kodėl katalikiškos giesmės parodija (taip galima vadinti Užgavėnių persirengėlių ubagų giedamas giesmes) ir kitos ubagų dainos įsitvirtino žemaitiškoje kalendorinėje folklorinėje tradicijoje. Būta įvairių aplinkybių ir priežasčių: nuo elgetavimo kaip gyvenimo būdo nykimo/naikinimo XX a. iki Užgavėnių šventimo tradicijų savaiminės ar organizuotos kaitos.

Vieni pirmųjų ubagų dainų užrašymų siekia XIX a. vidurį ir niekaip nėra susiję su Užgavėnėmis. Tai pats gausiausias ubagų dainų ir giesmių tipas „Aš užgimiau prasčiokėlis“, XIX–XXI a. pr. užrašytas visoje Lietuvoje.

A. Vaicekausko tyrimų duomenimis, „ubagais“ per Užgavėnes dažniau eita Vakarų Lietuvoje.

Ubagų dainų ir giesmių melodika būdinga humoristinėms, vaišių dainoms, ratelių muzikai.

Nors Užgavėnėse Žemaitijoje dainuotų dainų melodika ir laikytina gana vėlyva, tačiau dėl sandaros ypatybių ji nesunkiai įsiliejo į žemaičių dainavimo tradiciją.

L. Petrošienės ir J. Bukančio knygoje (su kompaktine plokštele, kurioje – 30 dainų garso ir vienos – vaizdo įrašai) „Žemaičių kalendorinė tautosaka: Užgavėnių dainos“ skelbiamų dainų grupės yra trys: persirengėlių „ubagų“ (jos išskirtos į dainuojamas telšiškių ir kretingiškių tarmėmis), „žydų“ (telšiškių, kretingiškių, varniškių ir raseiniškių) ir „čigonų“ (telšiškių) dainos.

Pastaruoju metu, nebesuvokiant senosios ritualinės persirengėlių paskirties ir tikrosios prasmės, „žydų“ ir „čigonų“ kaukės šiuolaikinių žmonių imtos tapatinti su žydų ir romų tautinėmis mažumomis, dainų humoristiniuose tekstuose įžvelgiant šių tautų pašiepimą. Išties folkloro pavyzdžiuose kitų tautų personažų apdainavimas nėra tiesiogiai sietinas su šių tautybių žmonėmis. Svetimieji – „žydai“, „čigonai“, „vengrai“ – laikytini mitiniais protėvių įvaizdžiais, susijusiais su žemiškomis ar požemio dievybėmis. Prie jų prisišlieja kelios maldų parodijos (telšiškių), vaišių dainos. J. Bukantis pažymi: „Dėl palyginti nedidelės Užgavėnių dainų vartojimo teritorijos jose labai gausu žemaitiškų elementų, kai kurios dainos (ypač „ubagų“) yra grynai žemaitiškos“.

Žemaitijoje švenčiamų Užgavėnių gyvosios tradicijos egzistavimas yra nepaneigiamas.

Grūšlaukės Užgavėnių tradicija

2025 m. Kretingos rajono Grūšlaukės kaimo Užgavėnės oficialiai pripažintos Lietuvos Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvado dalimi. Iš kartos į kartą perduodama tradicija yra pirmoji, įvertinta kaip nacionalinė vertybė.

Šis kaimas iš kitų Lietuvos vietovių išsiskiria būtent susiformavusia išsaugota ir tebesitęsiančia Užgavėnių tradicija. Netgi tais laikais, kai daugelyje vietovių ši šventė buvo pakrikštyta į Žemės palydas, čia kasmet siautėdavo persirengėliai.

Grūšlaukės kaimo žmones vienija daugiau kaip 100-metį kaime išsaugota tradicija, formuojanti tautos identitetą, parodanti jos šaknis. Tradicijos išsaugojimas susieja visą bendruomenę, o tai – pamatinės vertybės, atskleidžiančios lietuviškos tapatybės kodą.

Drauge su kitais šiai šventei būdingais elementais, išliko ir persirengėlių dainuojamos Užgavėnių dainos.

1999 m. pakalbinta Grūšlaukės kaimo gyventoja, 72-ejų Valerija Reinikienė, ne vieną dešimtmetį savo gyvenvietėje organizuodavusi Užgavėnes, padainavo ir Užgavėnių dainų. Ji turėjo ir sąsiuvinį, kuriame buvo užrašytos „žydų“ dainos. Tarp jų – dainos apie senmergę, Jockį ir Kotrę. V. Reinikienės tvirtinimu, Grūšlaukės „žydai“ niekada nedainavę „Mes žydukai iš Maskvos“, nes turėję ir mokėję daugybę kitų dainų.

Specialią „Grūšlaukės obagų dainą“ 2011 m. mini ir kita Užgavėnių iniciatorė Grūšlaukės mokyklos mokytoja Stasė Baužienė, šia tradicija sėkmingai užkrėtusi ir bendruomenės jaunimą. Jauni žmonės neraginami nori tęsti Užgavėnių šventės tradicijas, susipažinti ir išmokti šventės dainų, oracijų, žaidimų. Jei aplankyti žmonės duris atlapoja plačiai, kviečia užeiti, pasisvečiuoti, – dainuojama ilgoji daina „Pasiejau vėki grėki ont aukšta kalna“, o jei durys pradaromos tik truputį, – sutraukiama vos keturių eilučių dainelė.

Dainavimo tradicijos tęstinumas

Etnomuzikologė Zita Kelmickaitė savo laikmečio žmonių dvasinę būklę yra įvardijusi kaip depresinę – tokia tolima kadaise ramiam, taikiam sodiečio gyvenimo būdui. Todėl ne tik vyresniajai kartai, bet ir kiekvienam susipratusiam lietuviui turi rūpėti tradicinės kultūros tęstinumo klausimai. Deja, nėra išleisto ir kapitalinio  žemaičių dainuojamosios tautosakos veikalo. Mokslininkė pabrėžė išsamių folkloristinių ekspedicijų būtinybę, nes pateikėjų vis mažėja, o didesniosios dalies dainų, pasakų, šokių, kitų žodinės tautosakos žanrų aktyvioje dabartinio gyvenimo apyvartoje tiesiog nebėra. Daug dalykų glūdi pasąmonės kertelėse.

Kadaise klestėjęs dainavimas, praėjusiais šimtmečiais gyvavęs apeiginėse ir buitinėse gyvenimo srityse, XX a. pirmojoje pusėje, pasak vyresnio amžiaus žemaičių, dar buvo natūrali, visuotinė kaimo bendruomenės ir atskiro žmogaus saviraiškos forma. Nors amžininkai jau XIX a. stebėjo dainavimo slopimo požymius, dvidešimtajame šimtmetyje dėl itin intensyvių ekonominių, socialinių ir drastiškų istorinių pokyčių išryškėjo dar stipresni folklorinės tradicijos poslinkiai. Praradęs ryšius su apeiginiu kontekstu, dainavimas susikoncentravo kolektyvinėje kultūrinėje, pramoginėje arba individualios saviraiškos srityse.

Laikas ir šiuolaikinio gyvenimo iššūkiai gerokai sujaukė lig tol lyg ir sėslių vietinių bendruomenių situaciją. Kartu savaip pakoregavo su ilgaamže valstietiška kultūra sieto folkloro vaizdą.

Džiugina tai, kad daug žemaičių atliekamų dainų įrašyta į kompaktines plokšteles, kartu su natomis paskelbta įvairiuose leidiniuose. Turime galimybę šių dainų atsisiųsti ir iš interneto, klausytis per radiją, televizijos laidose. Puikus žemaitiškų dainų, taip pat ir Žemaičių kalnų puoselėtojas bei propaguotojas – Vilniuje veikiantis folkloro ansamblis „Ūla“, kuriam kartu su Vida Palubinskiene vadovauja viena garsiausių žemaičių dainininkių Janina Bukantaitė.

1992 m. buvo išleistos dvi dalys šio ansamblio atliekamų žemaičių dainų ir šokių, 1993 m. – taip pat dvi dalys „Ūlos“ giedamų  „Žemaičių Kalvarijos kalnų“. Yra paskelbta daug ir kitų šio kolektyvo muzikinių bei vaizdo įrašų, dar 1988 m. šiam kolektyvui dalyvaujant buvo sukurtas televizijos filmas „Žemaičių dainos ir mes“. Melodingos, jautriai atliekamos ir Vilniuje veikiančio jaunų šeimų ansamblio „Virvytė“, jos vadovės L. Mukaitės (Sungailienės) atliekamos dainos.

Internete paskelbta ir daugybė kitų tiek Žemaitijoje, tiek ir kituose Lietuvos regionuose veikiančių folkloro kolektyvų, kurių repertuare yra tradicinių žemaičių dainų, įrašų. Tad yra ko klausyti ir iš ko mokytis.

Padėjus dainas į lentyną, kad ir storiausius rinkinius, – tradicija neprasitęs. Dainas reikia dainuoti, – tuomet jos pradeda kitą savo gyvenimo etapą.

Žemaičių tradicinio dainavimo ypatumų puoselėjimas folkloro kolektyvuose

Vertinant šiųdienę dainavimo situaciją, neįmanoma apeiti folklorinių ir etnografinių ansamblių veiklos ir jų daromos įtakos provincijos kultūriniam gyvenimui. Pagrįstas įspūdis, kad bet kuris bendruomenės narys savęs jau nelaiko žodinės tradicijos tęsėju, mieliau šią funkciją deleguodamas socialiai aktyvių, organizuotų žmonių grupei ir jų atstovams. Tačiau dažnai ne tiek tautiškos nuostatos paskatina žmones ateiti į folklorinius ansamblius, kiek jų teikiamos socialinės ir kultūrinės savirealizacijos galimybės, noras patenkinti natūralų bendravimo su žmonėmis poreikį.

Ekspedicijų aplankytose Žemaitijos apylinkėse folklorines tradicijas palaiko kultūros namų, mokyklų ansambliai, kuriems vadovauja ir repertuarą sudaro etninės kultūros žinovai. Savo nišą kultūrinėje apylinkės veikloje randa į dainuotojų grupeles susibūrę bendraminčiai, ypač iniciatyvos nestokojančios moterys, daug laisviau žvelgiančios į folklorinius pasidainavimus. Savo muzikinius gebėjimus rodo ir vienos šeimos kelių kartų atstovus subūrę ansambliukai.

Gilinantis į folklorą propaguojančių ansamblių repertuarą, ryškėja tendencija, kad diplomuotas specialistas vadovaujamą kolektyvą būtinai stengiasi išmokyti kuo daugiau savo regiono, daugiausia – senųjų dainų, sąmoningai formuodamas „klasikinį“ žemaitišką repertuarą. Kitos dainuotojų grupelės reprezentuoja populiarų, regioniškumu neišsiskiriantį, bendralietuvišką dainavimą.

Į chorų, ansamblių repertuarus daugybę metų buvo įtraukiamos liūdnosios, graudžiosios dainos. Žemaičių folkloro kolektyvai dainuoja ne tik tas graudžiąsias, bet ir sovietmečiu stipriai slopintas kitas šio krašto tradicines senąsias šio krašto dainas. Tikrą, įvairią, sodrią ir spalvingą bei daugiabalsę muzikinę puokštę papildo ir vaikų dainos, paukščių pamėgdžiojimai ir kt.

Dainavimo tradicija Kretingos krašte

Dainavimo tradicija Kretingos rajone yra tik estetinė, parodomoji (išskyrus Kalnų giedojimą, kuris yra apeiginis), praradusi ryšius su apeiginiu kontekstu, susikoncentravusi kolektyvinėje sceninėje kultūroje.

Ansamblių veikla labai suklestėjo Sąjūdžio laikais (1988–1989 m.). Beveik kiekviename rajono kaime buvo būrelis entuziastų, kurie bandė dainuoti senąsias dainas. 2021 m. gyvavo 10 ansamblių. Kai kurie sulaukę 40, kiti – 30 veiklos metų. Pirmą dešimtmetį skaičiuojančių buvo 3 (Baublių, Rūdaičių ir Kretingos miesto jaunimo).

Kretingos rajonas, vienas iš nedaugelio rajonų Lietuvoje, – išskirtinai turtingas gausiu būriu folkloro kolektyvų, t. y. liaudiško dainavimo tradicijos perėmėjų. 2021 m. gyvavo ir koncertavo 5 suaugusiųjų, 2 vaikų, 1 jaunimo ir 2 mišrūs folkloro kolektyvai.

Ryškiausi pateikėjai: Kazimiera Martinkienė, Regina Kairienė, Biruta Paulauskienė, Benjaminas Paulauskas, Adomas Aleksandravičius.

Vyriausieji pateikėjai ir daugelis jaunesnės kartos vietinių žmonių atsimena daugiabalses žemaitiškas dainas. Geriausi pavyzdžiai yra naudojami kolektyvų repertuare, rengiant įvairias koncertines programas.

Dainavimo tradiciją puoselėja Šukės, Vydmantų, S. Įpilties, Kartenos, Baublių, Rūdaičių kaimų ir Kretingos bendruomenės. Folkloro kolektyvų veikloje dalyvauja apie 100 įvairaus amžiaus šių bendruomenių narių.

Kretingos krašte dainavimo tradiciją palaiko ir kultūros įstaigų, mokyklų ansambliai.

Gilinantis į folklorą propaguojančių ansamblių dainavimą, nesunku įžvelgti besiskiriančias jų repertuaro sudarymo tendencijas. Vadovai kolektyvus stengiasi išmokyti kuo daugiau savo regiono senųjų dainų ir taip sąmoningai formuoja „klasikinį“ žemaitišką repertuarą. Dėl to folklorinių ansamblių repertuarą galima laikyti stilistiškai vienalyčiu.

Kartenos ir Kretingos kolektyvai dainas apipina šiuolaikinėmis interpretacijomis. Šios dainuojančios grupės reprezentuoja „šiuolaikiškesnį“ tradicijos paveikslą.

Kolektyvų repertuaras daro nemenką įtaką pačiai folklorinei tradicijai rajone.

Tarp kolektyvinio ir individualaus, išmokto ir paveldėto repertuaro vyksta nuolatinė cirkuliacija. Asmeninis, per gyvenimą susiformavęs ansambliečių dainų repertuaras papildomas bendrai išmoktomis ir atliekamomis dainomis bei tampa asmeninės patirties dalimi.

Šioje kultūrinėje veikloje save randa ir yra iniciatyvesnės moterys. Jos aktyviau buriasi į dainuotojų grupeles. Vyrų šioje veikloje mažuma, vaikų ir jaunimo – taip pat.

Visi rajono folkloro ansambliai aktyviai propaguoja savo krašto etnokultūrą, dalyvaudami kalendorinėse šventėse, tarptautiniuose folkloro festivaliuose, Lietuvos dainų šventėse, kitų rajonų rengiamose šventėse: „Saulelė raudona“ Plungėje, „Ir paauga žali lėipa“ Telšiuose, „Parbėg laivelis“ Klaipėdoje, „Tek saulužė ant maračių“ Nidoje ir savo rajono folkloro festivaliuose „Pastauninko pintinis“ Kretingoje bei „Kuršių genties vartus pravėrus“ Kartenoje.

Yra išleistos penkios folkloro ansamblių ir rajono dainų pateikėjų kompaktinės plokštelės: „Anicetas Puškorius. Dainų karaliai ir karalienės“ (2012 m.), bendra rajono folkloro kolektyvų dainų rinktinė „Kūma sosieda“ (2014 m.), „Gervelė“ (2015 m.), „Kazimieros Kubiliūtės-Martinkienės tautosakos rinktinės pristatymas“ (2016 m.) ir „Žemčiūga“ (2017 m.).

Jaunieji kolektyvų dalyviai mokosi ir stengiasi perimti tradiciją, kuri labai ryški ir ypač gaji Šukės kaime. Folkloras suburia skirtingas kartas, padeda ugdyti etnines vertybes.

Aktyvi ansamblių veikla paskatina rajone rengti folkloro šventes. Nuo 1997 iki 2013 m. vyko rajono folkloro šventė „Padainioukem po lėipuom“, kuri nuo 2014 m. peraugo į tarptautinį folkloro festivalį „Pastauninko pintinis“. Vadovų asmeniniuose archyvuose sukaupta apie 100 tautosakos vienetų, kurie panaudojami mokinant kolektyvus.

Rajono ansambliai yra aprūpinti pagrindiniais jų veiklai vykdyti reikalingais instrumentais (armonikos, basetlės, smuikai, būgnai, cimbolai ir kt.), turi Žemaitijos regiono tautinius sceninius kostiumus. 6 ansambliai dalyvauja Lietuvos dainų šventėse. Šukės, Vydmantų ir Kretingos jaunimas pasirodo Lietuvos vaikų ir moksleivių liaudies kūrybos atlikėjų konkurse „Tramtatulis“.

Didžioji dalis tradicijos puoselėtojų yra garbaus amžiaus žmonės ir kultūros darbuotojai. Jaunimo įtrauktis nepakankama. Veikloje dalyvauja apie 100 bendruomenės narių, kurie yra ir vartotojai, ir saugotojai. Kita bendruomenės dalis dainavimo tradiciją palaiko ir ja domisi renginių metu.

Vykdant kultūrinius projektus, renkama medžiaga, kurios pagrindu sudaromos koncertinės programos, švenčių metu jos pristatomos visuomenei, organizuojamos edukacijos, pasidainavimų vakarai. Įrašytos kompaktinės plokštelės pasitarnauja Lietuvos muzikos akademijos studentams kaip mokomoji medžiaga, taip pat naudojamos Kretingos krašto folkloro kolektyvų ir mėgėjų meno reprezentacijai Lietuvoje bei užsienyje.

2021 m. folklorinio dainavimo Kretingoje tradicija įrašyta į Kretingos rajono savivaldybės nematerialaus kultūros paveldo objektų sąvadą.

Parengė Rita Vaitkienė, 2025

Literatūra ir šaltiniai:

1. 25, Iki 1940 metų Budrių kaime dainuotų įvairių dainų rinkinys [Rankraštis]: įvairios liaudies dainos dainuotos XX amžiaus pradžioje / sudaryt. Ignas Jablonskis. Kretinga, 1986. Iš Igno Jablonskio rankraščių fondas. II, Archeologiniai tyrinėjimai, etnokultūrinė veikla. Kretinga, 1958–1988.
2. Folklorinio dainavimo Kretingoje tradicija. Iš Kretingos rajono savivaldybė [interaktyvus]. [B.d.], [b.l.], [žiūrėta 2025-09-14]. Prieiga per internetą: <https://www.kretinga.lt/folklorinio-dainavimo-kretingoje-tradicija>.
3. GIRDZIJAUSKAS, Juozas. „Dainos žemaičių“ [pratarmė jubiliejiniam leidimui]. Iš Lietuvių literatūros vagoje. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006. P. 417–418. ISBN 9955-698-15-2.
4. JURGUTIS, Vytautas. Simono Daukanto „Dainės žemaičių“. Iš Lietuvių Atgimimo istorijos studijos. [T.] 5, Simonas Daukantas : Simono Daukanto 200-osioms metinėms. Vilnius: Viltis, 1993. P. 142–158. ISSN 1392-0391.
5. KELMICKAITĖ, Zita. Ar žemaičių jaunimėlis giedos kaip jų bočeliai? Žemaičių žemė, 1995, Nr. 2, p. 21–23.
6. Nematerialaus kultūros paveldo vertybių savivaldybės lygmens sąvado paraiška „Dainavimo tradicija Kretingos krašte“ Kretingos rajono savivaldybės nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvado sudarymo komisijai. 2021-04-30 Nr.(1.13.) 6V-49.
7. PETROŠIENĖ, Lina. Ubagų dainos žemaičių Užgavėnėse. Lietuvos žinios. 2012, vas. 21, p. 15.
8. PUIŠIENĖ, Audronė. „Grūšlaukės „žydai“ visą gyvenimą čia buvo“, – sako grūšlaukiškė Valerija Reinikienė, daugelį metų organizavusi Užgavėnes kaime. Pajūrio naujienos. 1999, vas. 12, p. 1–3.
9. RAČIŪNAITĖ-VYČINIENĖ, Daiva. Ar lemta žemaičiams pakeisti tradicinę kalendorinių dainų sampratą? Iš Tautosakos darbai [XLI]. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011, p. 286–292. ISSN 1395-2831.
10. SIMUTYTĖ, Ramutė. Žemaičių tradicinio dainavimo ypatumai ir jų puoselėjimas folkloro kolektyvuose. Iš Žemaičių žemė [interaktyvus]. [B.d.], [b.l.], [žiūrėta 2025-09-20]. Prieiga per internetą: <https://zemaitiuzeme.lt/aktualijos/ramute-simutyte-zemaiciu-tradicinio-dainavimo-ypatumai-ir-ju-puoselejimas-folkloro-kolektyvuose/>.
11. STONKUVIENĖ, Laima. Grūšlaukiškiai žiemą iš kiemo varys dvi dienas. Švyturys. 2011, kovo 5, p. 4.
12. STUNDŽIENĖ, Bronė. Kuo gyvas žemaičių folkloras. Liaudies kultūra. 2017/1, p. 44–49.
13. STUNDŽIENĖ, Bronė. Žemaičių folklorinė atmintis. Iš Tautosakos darbai [XXXIV]. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilnius, 2007. P. 32–53. ISSN 1392-2831.
14. SUNGAILIENĖ, Loreta. Liaudies dainos artikuliacija pateikėjų žodyne. Žemaičių žemė. 2009/3, p. 47–65.
15. SUNGAILIENĖ, Loreta. Sokėlėmu dainas Žemaitėjuo. Žemaičių žemė. 2013/1, p. 37.
16. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Grūšlaukės Užgavėnės – garbė Kretingos rajonui. Pajūrio naujienos. 2025, kovo 21 d., p. 20.
17. ŪSAITYTĖ, Jurgita. Apie vieną žemaičių dainuojamosios tradicijos pažinimo aspektą: XIX–XXI a. tautosakos užrašinėtojų pėdsakais. Iš Tautosakos darbai [XXXIV]. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilnius, 2007, p. 124–135. ISSN 1392-2831.
18. ŽIČKIENĖ, Aušra. Keletas pastebėjimų apie Žemaitijos raudų likučius. Iš Tautosakos darbai [VIII (XV)]. Lietuvių tautosakos rūšys ir žanrai. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilnius, 1998, p. 61–74. ISSN 1392-2831.