Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia


http://www.kretingosenciklopedija.lt/lt/straipsniai/religija/baznycios/kretingos_viespaties_apreiskimo_svc_mergelei_marijai_baznycia/

Sukurta: 2011-11-11 | Atnaujinta: 2016-10-13

Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia

Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia yra Kretingos miesto centre, priklauso Palangos dekanatui, ji yra seniausia Žemaitijoje išlikusi bažnyčia. Nuo XVII a. iki XX a. vid. Kretingos bažnyčia buvo tituluojama Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai ir šv. Pranciškaus vardu.

Bažnyčia stovi į š. nuo Rotušės aikštės, šalia pranciškonų vienuolyno, Vilniaus ir Pabrėžos g. susikirtime, ant kairiojo Pastauninko upelio kranto aukštumos, netoli nuo santakos su Akmenos upe, pagrindiniu fasadu orientuota į p. v.

1602 m. Kretingos valdytojas J. K. Chodkevičius su žmona Sofija Kretingos kaimo kapinėse, dešiniajame Akmenos krante, pastatė medinę bažnyčią. Ja ir kretingiškių dvasiniu gyvenimu rūpintis pakvietė iš Vilniaus dešimt vienuolių bernardinų.

Nėra išlikusių duomenų, kaip atrodė pirmoji bažnyčia. Matyt, tai buvo medinė apsidės plano koplyčia, dengta šiaudais ar skiedromis. Ji veikė daugiau kaip 15 metų, vėliau buvo pritaikyta kaip kapinių koplyčia. Manoma, kad senoji Kretingos bažnyčia sunyko arba sudegė XVII a. antrojoje pusėje kovų su švedais laikotarpiu.

1603 m. gruodžio 10 d. J. K. Chodkevičius įsakė savo dvaro vietininkui Kunickiui ruošti medžiagą (akmenis, rąstus, kalkes) bažnyčios statybai. 1605 m. vasario 5 d. Kretingos gvardijonas kun. Vaitiekus Vaitiekavičius [Vaicekavičius] ir Kauno miestelėnas plytininkas Krygeris sudarė sutartį pagaminti ir išdegti plytas bažnyčiai ir vienuolynui statyti. 1605 m. balandžio 21 d. gvardijonas ir Nesvyžiaus miestelėnas Vaitiekus Jesakovičius [Isakavičius] sudarė sutartį bažnyčios ir vienuolyno stogų čerpėms išdegti.

1607 m. kovo 13 d. vienuolyno gvardijonas ir Krokuvos miestelėnas Kasparas Arkonas sudarė sutartį, pagal kurią K. Arkonas prižadėjo pagal J. K. Chodkevičiaus pateiktą modelį išmūryti pirma vienuolyno pastatą, o vėliau ir bažnyčią, už kiekvieną mūro sieksnį sumokant po du auksinus atlygio. 1619 m. K. Arkonas išvyko į Tytuvėnus, kur pastatė bažnyčios ir vienuolyno ansamblį.

Bažnyčia Kretingos m. centre pradėta statyti 1610 m., 1613 m. baigtos mūryti sienos. Mūrinė vienanavė su apside bebokštė gotikinio stiliaus bažnyčia, r. pusėje sujungta su vienuolyno galerija, baigta statyti 1617 m. Frontone buvo didžiulė gotikinė Šv. Mikalojaus arka, sienas rėmė kontraforsai. Trys vienuolyno pastatai ir bažnyčia sudarė uždarą kiemą. Bažnyčios ir vienuolyno statybai J. K. Chodkevičius paskyrė dvylikos metų Kretingos dvaro pajamas, o darbams – septynių valsčių žmones.

1618 m. rugpjūčio 21 d. Romos popiežius Povilas V Kretingos bažnyčiai suteikė 10 metų visuotinius atlaidus, kuriuos galėjo gauti kiekvienas Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dieną atgailavęs, atlikęs išpažintį ir priėmęs švč. Komuniją. Švč. Mergelės Marijos pasveikinimo, Ėmimo į dangų ir Šv. Pranciškaus dienomis Kretingos bažnyčią lankantiems ir už popiežių besimeldžiantiems tikintiesiems suteikti septynerių metų atlaidai.

Chodkevičių bernardinams skirtą fundaciją 1619 m. kovo 13 d. suteikta privilegija patvirtino karalius Zigmantas Vaza.

1619 m. liepos 7 d. Žemaičių vyskupas Stanislovas II Kiška konsekravo bažnyčią Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai ir Šv. Pranciškaus titulu. Manoma, kad tais metais įkurta ir Kretingos parapija.

1619–1625 m. bažnyčios interjerą papuošė unikalūs profesionalių medžio meistrų darbo kūriniai: dekoruotos pagrindinės ir zakristijos durys su fundatorių herbais ir portretiniais atvaizdais, sakykla su sidabrinėmis Kristaus ir 10 apaštalų skulptūromis, altoriai su šventųjų paveikslais ir skulptūromis, du chorai: virš pagrindinio įėjimo – didysis, skirtas, pasauliečiams, kur stovėjo vargonai, ir mažesnis – už didžiojo altoriaus, skirtas vienuoliams, kur įrengtos stalės (suolai) su 34 pranciškonų kankinių portretais.

1639 m. bažnyčia buvo remontuota.

1649 m. žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius iš Romos parvežė ir Kretingos bažnyčiai įteikė šv. Agnietės, šv. popiežiaus Felikso ir šventųjų kankinių Viktorino, Justino, Restituto relikvijas.

1659 m. vienuolynas ir bažnyčia švedų kariuomenės buvo apiplėšti ir nuniokoti. Švedams pasitraukus, 1672 m. J. K. Sapiegos lėšomis buvo rekonstruojamas prie p.r. bažnyčios sienos prigludęs korpusas: išgriauti pirmojo aukšto skliautai, įrengtas aukštas koridorius. Manoma, kad tuo metu prie gotikinio bažnyčios fasado buvo pristatytas masyvus keturkampis trijų tarpsnių bokštas su renesansine smaile, virš apsidės iškeltas to paties stiliaus bokštelis.

1688 m. remontuojamas bažnyčios kupolas.

1710 m. vienuolynas ir bažnyčia vėl nukentėjo nuo švedų. Iki 1728 m. J. K. Sapiegos iniciatyva vienuolynas ir bažnyčia vėl remontuoti, atnaujintas didysis altorius bei šventoriaus kapinių Šv. Jurgio koplyčia. Manoma, prie bažnyčios interjero apdailos prisidėjo garsus skulptorius ir tapytojas Jokimas Dobročinskis († 1729), gyvenęs vienuolyne.

Naujieji Kretingos savininkai grafai Masalskiai taip pat rūpinosi bažnyčia: 1751 m. sutaisyti visi bažnyčios karnizai ir sienos, 1753 m. sutaisyti skliautai, išbalintos vidaus sienos, pastatyti trys nauji altoriai, skirti Jėzui Kristui, Švč. Mergelei Marijai ir Šv. Pranciškui, dešinėje pusėje prie Kristaus Kančios ir Šv. Onos altorių stovėjo iš medžio drožta krikštykla.

1759 m. liepos 22 d. Žemaičių vyskupas Antanas Domininkas Tiškevičius pašventino naujus Šv. Antano, Šv. Kankinės Barboros ir Jėzaus Kristaus altorius. 1768 m. birželio 20 d. vyskupas Ignotas [Mykolas] Chominskis pašventino atnaujintus pagrindinius Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir Šv. Pranciškaus altorius.

1756 m. pataisytas bažnyčios prieangio stogas, 1763 m. atnaujintas pagrindinis (Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai) altorius ir iškeltas choras, 1764 m. perstatyti ir skarda apkalti bokštų kupolai. Bažnyčia buvo remontuojama dar ir 1791 m., 1825 m., 1849 m.

1760 m. H. Leibovičiaus parengtame bernardinų Lietuvos provincijos žemėlapyje randamas pirmasis (mums žinomas) Kretingos bažnyčios piešinys. Bažnyčia vaizduojama vienanavė, su kvadratiniu bokštu smailėjančia viršūne priekyje ir mažesniu bokšteliu, užsibaigiančiu kupolu, ant stogo bažnyčios, centre ties apside.

1821 m. vienuolyno vizitacijos akte aprašyta bažnyčia buvo 73 uolekčių ilgio ir 21 uolekties pločio, su aukštu bokštu ir septyniais altoriais. Šventorius buvo kvadratinis, jame stovėjo špitolė, už jos – mūrinė koplyčia. Šventorių juosė mūrinė tvora su 13 mūrinių ir viena medine koplytėle. Šventoriuje nuo XVII a. pr. iki 1795 m. veikė kapinės.

Bažnyčioje kabėjo dvarininkaitės, garsios anų laikų dailininkės, Rožės Parčevskytės (iš Jokūbavo, † 1852 m. spalio 20 d.) tapytas Dievo Motinos paveikslas.

Buvusį bažnyčios interjerą galima nupasakoti žvelgiant į fotografės Paulinos Mongirdaitės 1908 m. darytas nuotraukas: įėjus į bažnyčią, už bobinčiaus dešinėje pirmas stovėjo Šv. Antano altorius, už jo toliau – sakykla, už jos – krikštykla, navos gale – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų altorius. Kairėje pusėje nuo įėjimo pirmas – Šv. Kankinės Barboros altorius, toliau – Šv. Onos altorius, navos gale – Šv. Pranciškaus altorius. Centre, apsidėje, – didysis Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai altorius. Jėzaus Kristaus (Ece Homo) altorius turėjo stovėti bobinčiuje, t. y. po choru, greičiausiai kairėje pusėje.

XIX a. vid. Europoje kilo iniciatyvų išsaugoti bei restauruoti senas bažnyčias ir kitas istorines vertybes. Ši paminklosaugos banga Lietuvą pasiekė tik XX a. pr. Tačiau XIX a. vid. Kretingos vienanavė bažnyčia tapo ankšta maldininkams, tad apie 1870 m. pradėtos rinkti aukos jai atnaujinti. 1895 m. mirdamas tėv. Feliksas Rimkevičius Kretingos savininkui grafui Aleksandrui Tiškevičiui įteikė 5 000 rublių bažnyčios reikalams ir paprašė aukomis ir lėšomis paremti bažnyčios rekonstrukciją. 1908–1912 m. klebono kun. Kazimiero Perteikio rūpesčiu, pagal Krokuvos architekto restauratoriaus Sławomiro Odrzywolskio (Odžyvolskio (1846–1933), kuris tuo metu konsultavo ir Vilniaus Šv. Onos bažnyčios restauratorius) projektą, Kretingos bažnyčios fasadas ir portalas buvo rekonstruoti. Pagrindiniame fasade išliko pradinė Šv. Mikalojaus arka. Bažnyčios planas įgavo lotyniško kryžiaus formą, buvo perstatyta šalia bažnyčios buvusi vienuolyno galerija: užmūrijus arkas, ji paversta viena iš šoninių bažnyčios navų. Kitame bažnyčios šone simetriškai pristatyta nauja tokio pat pločio nava. Bažnyčia tapo trinavė, gale pailginta pristačius presbiteriją, išmūrytas erdvus transeptas su puošniais frontonais. Buvo sutvirtinti pamatai, atnaujintos bokšto perdangos, uždėtas naujas stogas. Virš jo iškilo naujas medinis bokštas su keturiais šoniniais bokšteliais ir apskardinta renesansinio stiliaus viršūne, įrengta varpinė ir laikrodis. Varpinėje kabėjo keturi varpai. Bažnyčios rekonstrukcijai buvo sudarytas parapijos komitetas, kurio nariai buvo pagrindinis statybos darbų rėmėjas grafas A. Tiškevičius, klebonas K. Petreikis ir keletas parapijiečių.

1937 m. vienuolyno gvardijonas ir parapijos klebonas tėv. Aloyzas Janušaitis paprašė Pranciškonų gimnazijos direktorių, dailininką Juozą Gedgaudą atnaujinti visus bažnyčios paveikslus. Kiti šaltiniai teigia, kad bažnyčios paveikslus atnaujino dailininkas Jonas Mackevičius. Tuo pat metu buvo suremontuotas ir bažnyčios vidus: perdažytos sienos, lubos, kolonos, perdažyti ir remontuoti visi altoriai, klausyklos, suolai, atnaujintos statulos. Įrengta labai daug lempučių, priešais centrinį altorių sumontuoti du 400 vatų prožektoriai, elektros laidai paslėpti po tinku. Didžiojo altoriaus priekinėje apatinėje dalyje, vadinamoje antepedijumi, įrengta Paskutinės vakarienės scena, kurią dovanojo kunigas Pranciškus Juras iš JAV.

Tarpukariu Lietuvoje nebuvo spalvoto stiklo gamybos, tad stiklą langų vitražams teko užsakyti iš Belgijos. Stiklą raižė ir vitražus sudėjo kunigas Juozapas Paulauskis (1891–1972) iš Varlaukio.

1941 m. birželio 26 d. vokiečiams padegus sinagogą, ugnis persimetė į šalia stovėjusius namus, nusiaubė didelę dalį miesto, smarkiai apgadino bažnyčią ir vienuolyno pastatus, sudegė bažnyčios stogas ir bokštas, nukentėjo pagrindinis altorius, sunaikinti garsieji vargonai, bokšte kabėję varpai. Tais pačiais metais provincijolo br. Kazimiero Čepulio vadovaujami pranciškonai uždengė bažnyčios stogą ir bokštą, pataisė pagrindinį altorių, kuris tapo kiek mažesnis. Nebuvo atkurti altorių sparnai. 1942 m. pranciškonai pristatė koplyčią, priglaustą prie bažnyčios presbiterijos vakarinio fasado, t. y. kairiosios navos pabaigoje (dab. Kankinių koplyčia). Kol bažnyčia buvo remontuojama, šv. Mišios buvo aukojamos prie Lurdo ir Šv. Jurgio koplyčioje Kretingos parapijos senosiose kapinėse.

1949 m. sovietų valdžia konfiskavo bažnyčios turtą ir apribojo veiklą.

1950, 1959 ir 1965 m. tikintieji bažnyčią remontavo.

1980–1988 m. klebonu buvo kun. Bronislovas Burneikis, kuris 1982 m. atstatė bažnyčios bokštą, 1985 m. nuliejo naujus varpus, 1986 m. sutvarkė šventoriaus tvorą, 1982 m. atliko vidaus interjero remontą: bažnyčios centrinės navos skliautai papuošti meninės vertės neturinčiu polichrominiu dekoru, iliustruojančiu Šv. Rašto scenas. Šis dekoras buvo panaikintas remontuojant bažnyčią apie 2004 m. Dabartiniai bažnyčios suolai ir kai kurios durys yra pagaminti vienuolyno staliaus Kazimiero Ramono.

1991 m. sugrįžę broliai pranciškonai bažnyčioje nuėmė ir išvežė keturis sunkvežimius lempučių. 1937 m. visi paveikslų rėmai buvo pradurti ir prikaišioti lempučių. Žmonės, žiūrėdami į paveikslus matė tik lemputes. Jas nuėmus, atsivėrė paveikslų vaizdas.

Kelis kartus degusi, karų metu ne kartą nusiaubta bažnyčia šiuo metu yra trijų navų, penkių travėjų (pranc. travée – anga, romaninių ir gotikinių pastatų vidaus erdvės struktūrinė dalis, dengta vienu skliautu), laiptuoto tūrio, bazilikinė, 52,62 m ilgio, 19,65 m pločio, centrinės navos aukštis 16,05 m. Pagrindinio pietvakarių fasado centre yra 60 m (su kryžiumi – ~70 m) aukščio bokštas. Pietrytiniu fasadu bažnyčia prigludusi prie vienuolyno pastato.

Šoniniai fasadai laiptuoti, pagrindinis – simetriškas, langai – arkiniai. Į bažnyčią veda trejos masyvios dvivėrės medinės durys, puoštos barokinių formų portalais. Šiaurvakariniame transepto frontone – Chodkevičių ir Tiškevičių šeimų herbai.

Bažnyčioje vyrauja įvairūs stiliai – gotika, renesansas, barokas. Viduje įrengti septyni barokiniai altoriai. Vidus trijų navų. Dešinė nava – renesansinė, tai buvęs vienuolyno vidaus kiemo apeinamasis koridorius. Kairė nava ir transeptas – neorenesansiniai, pristatyti 1908–1912 m. rekonstrukcijos metu. Prieangis, pristatytas prie bažnyčios centrinės navos pagrindinio fasado, – manieristinis. Centrinės navos formos – gotikinės, ši dalis – buvusi pirminė vienanavė bažnyčia. Centrinės navos fasadas 1908–1912 m. apmūrytas, paslepiant kontraforsus ir suformuojant neorenesansinį atiką (stogo sienelę virš karnizo). Nerviūriniai žvaigždiniai skliautai dengia presbiteriją, bobinčių ir bažnyčios prieangį. Grindys klotos geltonos ir tamsiai raudonos spalvos keramikinėmis plytelėmis, apsidinėje dalyje išlikusi ankstyvesnė, galbūt pirminė, akmens plytų danga.

Kankinių koplyčioje stovi seniausi Lietuvoje žinomi vargonai, gausiai ornamentuotos ir paauksuotos vienuolių choro stalės su pranciškonų kankinių portretais, bažnyčioje kabo garsus šv. Antano Paduviečio paveikslas, fundatorių J. K. Chodkevičiaus ir jo žmonos Sofijos herbais ornamentuotos pagrindinės bei jų portretinėmis pusfigūrėmis puoštos zakristijos durys, Kristaus ir apaštalų skulptūromis apjuosta sakykla. Po centriniu altoriumi palaidoti Chodkevičių šeimos nariai ir pranciškonų vienuoliai.

Iš šiaurės, rytų ir pietų bažnyčią supa šventoriaus lauko akmenų tvora su 12 mūrinių Kryžiaus kelio koplytėlių-stacijų. Šventorius netaisyklingos formos, iš dalies grįstas šlifuotomis akmens plokštėmis (parapijiečiai pasakoja, kad šios plokštės yra žydų kapų antkapiai). Prie pietrytinės. bažnyčios sienos šliejasi vienuolyno pastatas. Šiaurinėje šventoriaus dalyje stovi klebonija, pietrytinėje dalyje – bažnyčios globėjos Švč. Mergelės Marijos skulptūra ir medinis kryžius.

2002 m. pakeista bažnyčios stogo danga. 2004 m. buvo atlikti bažnyčios interjero polichromijos tyrimai. Nustatyta, kad XVII a. pr. Kretingos bažnyčioje dominavo rusvos, rausvos, gelsvos ir balta spalvos. 2004–2015 m. bažnyčios interjerą restauravo Stanislovo Stanionio restauravimo ateljė iš Vilniaus, restauratoriams teko nugremžti 6–8 dažų sluoksnius, nes altorius ir skulptūras perdažydavo maždaug kas 50 metų.

2009 m. Kretingos bažnyčioje įrengta trijų pakopų puslankiu išlenkta presbiterija, todėl aukos stalas gan ženkliai paslinktas bažnyčios centro link. Presbiterijos grindys šildomos, išklotos apskritimu gėlės žiedą primenančia mozaika iš rausvo Veronos ir gelsvo Atlantidos marmuro, atvežto iš Italijos. Mozaikos centre, ant apskrito bronzinio pamato, pastatytas naujas balto marmuro aukos stalas, presbiterijos kairėje – pulpitas Dievo žodžiui skaityti. Prie centrinio altoriaus, buvusio įėjimo į Chodkevičių kriptą vietoje, įtvirtintas stiklas, ant kurio galima vaikščioti, per jį matoma po grindimis esanti laidojimo kripta.

2008 m. Kretingos bernardinų vienuolyno ir Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios statinių komplekso Viešpaties apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia paskelbta valstybės saugomu kultūros paveldo objektu, unikalus objekto kodas 27495.

Išsamiau – Kretingos katalikų bažnyčios ir pranciškonų vienuolyno kompleksas (kultūros paveldo objektai).

Virtuali Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios interjero panorama.

Virtuali Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios šventoriaus panorama.

Jolanta Klietkutė, 2016

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

  1. DAPŠAUSKAS, Juozas. Pranciškonams Kretingoje – 400 metų. Klaipėda, 2002, spalio 4, p. 12.
  2. JURČYS, Benediktas. Pasakojimas brolio Benedikto. Naujasis židinys, 2001, Nr. 1–2, p. 6–10.
  3. JUZUMAS, Vincentas. Žemaičių vyskupijos aprašymas. Varniai: Žemaičių vyskupystės muziejus, 2013, p. 287–290. ISBN 978-6099-55-910-0.
  4. KANARSKAS, Julius. Kretinga: praeities skraistę praskleidus. Klaipėda: Druka, 2009, p. 32–35, 46–47, 51–52, 90–91, 222–223. ISBN 978-609-404-057-3.
  5. KANARSKAS, Julius. Kretingos bažnyčia ir parapija XVII–XVIII a. Iš Kretingos Pranciškonai [interaktyvus], 2012 [žiūrėta 2016 m. gegužės 9 d.]. Prieiga per internetą: <http://old.kretingospranciskonai.lt/index644a.html?option=com_content&view=article&id=105:kretingos-banyia-ir-parapija-xvii-xviii-a&catid=20:parapijos-istorija&Itemid=69>.
  6. KANARSKAS, Julius. Kretingos katalikų parapija ir bažnyčia rusų laikais. Iš Kretingos Pranciškonai [interaktyvus], 2012 [žiūrėta 2016 m. gegužės 9 d.]. Prieiga per internetą: <http://old.kretingospranciskonai.lt/index84ab.html?option=com_content&view=article&id=120:kretingos-katalik-parapija-ir-banyia-rus-laikais&catid=20:parapijos-istorija&Itemid=69>.
  7. KANARSKAS, Julius. Pranciškonų netektys ir sugrįžimas. Pajūrio naujienos, 1994, spalio 21, p. 4.
  8. KANARSKAS, Julius. Šv. Antanas Paduvietis ir Kretinga. Iš Kretingos Pranciškonai [interaktyvus], 2012 [žiūrėta 2016 m. gegužės 5 d.]. Prieiga per internetą: <http://old.kretingospranciskonai.lt/indexe1ef.html?option=com_content&view=article&id=62:v-antanas-paduvietis-ir-kretinga&catid=20:parapijos-istorija&Itemid=69>.
  9. KARWOWSKI, Stanisław. Połąga i Kretynga. Poznań, 1913, p. 28.
  10. Kretinga. Lietuvos aidas, 1937, birželio 22, p. 6.
  11. Kretingos bernardinų vienuolyno ir Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios statinių kompleksas. Iš Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. Vilnius: Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, [b. d.] [žiūrėta 2016 m. gegužės 11 d.]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/6dabf731-729d-47ad-8c81-0c24b9532ee2>.
  12. Kultūros vertybės pagrindinis dosjė. G386K Kretingos *bažnyčios, *vienuolyno ir *gimnazijos ansamblis. Kretingos rajono savivaldybės paminklotvarkos archyvas, 2002.
  13. KVIKLYS, Bronius. Mūsų Lietuva. Lietuvių enciklopedijos leidykla. Vilnius: Mintis, 1991, t. 4, p. 251, 256.
  14. MISIUS, Kazys, ŠINKŪNAS, Romualdas. Lietuvos katalikų bažnyčios. Vilnius, 1993, p. 376.
  15. MIŠKINIS, Algimantas. Kretinga. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. Vilnius: Savastis, 1999, p. 295–314. ISBN 9986-420-57-1.
  16. Palangos dekanatas. Iš Telšių vyskupija [interaktyvus], [žiūrėta 2016 m. gegužės 5 d.]. Telšiai: Telšių vyskupija, Katalikų interneto tarnyba, 2010. Prieiga per internetą: <http://telsiuvyskupija.lt/?id=56>.
  17. RUŠKYS, Petras. Kretinga ir jos vienuolynas. Šv. Pranciškaus varpelis, 1923, Nr. 2, p. 22–32.
  18. STONKUTĖ, Laura. Kretingos bažnyčios ir vienuolyno istorija. Švyturys, 2001, rugpjūčio 11, p. 3, 5.
  19. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Balto marmuro altorių iškalė Indijoje. Pajūrio naujienos, 2009, gruodžio 1, p. 1–2.
  20. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Kretingos bažnyčią papuoš balto marmuro altorius. Pajūrio naujienos, 2008, birželio 13, p. 4.
  21. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Kretingos miestas neatsiejamas nuo pranciškonų. Pajūrio naujienos, 2016, sausio 5, p. 5.
  22. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Restauruos unikalų paveikslą. Pajūrio naujienos, 2009, rugpjūčio 21, p. 1, 3.
  23. ŠUKEVIČIUS, Kostas Rimantas. Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia [interaktyvus]. Iš Lietuva panoramose. [Vilnius]: Panoramas.lt; UAB „Modernių elektroninių technologijų komunikacijos“, 2006 [žiūrėta 2016 m. gegužės 18 d.]. Prieiga per internetą: <http://panoramas.lt/m_katalog.php?p_id=1956&lg=2>.
  24. ŠVEBERAS, Povilas. Kretingos bernardinų vienuolynas ir Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia. Iš Lietuvos vienuolynai. Vadovas. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1998, p. 141–149.
  25. ŠVEREBAS, Povilas. Salantų bažnyčios vitražai ir jų autorius kun. Juozapas Paulauskas. Iš Salantų bažnyčia. Istorija, meno vertybės ir žmonės. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2011, p. 379. ISBN 978-447-016-5.
  26. VALANČIUS, Motiejus. Raštai, T. 6: Žemaičių vyskupystė. Vilnius, 2013, p. 433–439. ISBN 978-609-425-110-8.
  27. VAŠKYS, Justinas. Pranciškonai Kretingoje. Kretinga: pranciškonų leidinys, 1940, p. 28–29, 106–108.
  28. Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia. Iš Kultūros vertybių registras [interaktyvus] [žiūrėta 2016 m. gegužės 5 d.]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?MC=27495&lang=lt>.
  29. VITKAUSKIENĖ, Vitalija. Vienuolynas vaduojasi iš sovietmečio kultūrinio sluoksnio. Pajūrio naujienos, 1999, rugpjūčio 20, p. 8.
  30. ГУКОВСКIЙ, Kонстантин; ДРОБЕНКО, Алексей. Местечко Кретингенъ, Краткій историко-статистическій очеркъ. Отдельный оттискъ изъ Памятной книжки на 1906 годъ. Ковна, 1906.


© 2010-2017 Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešoji biblioteka,
Vilniaus g. 8, LT-97108, Kretinga, Tel. (8 445) 78984, Faks. (8 445) 78980, El. paštas biblioteka@kretvb.lt