Kultūra

Kretingos knyginė kultūra 1861–2010 m.
Sukurta: 2015-05-26 | Atnaujinta: 2015-10-20

Spaudos draudimo metai

1864–1904 m. istorijos atkarpa, nešiojanti spaudos draudimo metų žymę, Kretingoje, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo sunkiausias spaudos gyvavimo etapas. Buvo uždrausta spausdinti knygas lotyniškuoju raidynu, kuris buvo keičiamas į „kirilica“. Lietuvių kalba rusiškais rašmenimis leidžiamos knygos vadinamos „graždankomis“. Šiam procesui lietuviai atkakliai priešinosi. Per spaudos draudimo laikotarpį vien tik Kretingos muitinės postuose arba namuose padarius kratą, sulaikyti 26 (iš jų – 18 kretingiškių) knygnešiai, gabenę per sieną uždraustą spaudą. Iš jų buvo konfiskuoti 556 leidiniai. Taip pat įvairiose Kretingos rajono vietovėse buvo sulaikytos 29 draudžiamos spaudos siuntos, neradus kaltinamųjų. Iš viso per spaudos draudimo laikotarpį Kretingoje ir jos apylinkėse sulaikyti 17310 egzempliorių įvairaus turinio leidinių – maldynų, giesmynų (daugiausiai M. Valančiaus „Kantičkos“) elementorių („Lietuviškas elementorius“, išleistas Bitėnuose 1902 m. ir kiti), kalendorių, istorinių knygų („Keletas raštų apie Kražių atsitikimą“, išleistas Tilžėje 1895 m.), laikraščių ir žurnalų. Vien tik Antanas Kairys iš Daktarų kaimo buvo sulaikytas prie pat Kretingos sienos su 12 ryšulių spaudos, kuriuose buvo net 12098 egzempliorių spaudinių.

Ypatingas vaidmuo organizuojant lietuviškos spaudos leidybą ir platinimą teko Žemaičių vyskupui Motiejui Valančiui (1801–1875), gimusiam Kretingos rajone, Nasrėnų kaime. M. Valančius 1867 m. iš rusų valdžios negavęs leidimo spausdinti lietuviškas maldaknyges ir kitą religinę literatūrą lotyniškais rašmenimis, jų spausdinimą organizavo Tilžėje. Čia 1867–1869 m. buvo išleisti leidiniai, kuriuose vyskupas M. Valančius kritiškai pasisakė prieš stačiatikybės brukimą ir prievartinę lietuvių tautos asimiliaciją. Vyskupas M. Valančius sudarė ir pirmąją slaptą lietuviškos spaudos platintojų draugiją, kuri 1867–1870 m. veikė visoje Kauno gubernijoje. Jos nariais buvo knygnešiai Stasys Račiukas, Jurgis Bielinis, Simonas Kulakauskas, Julius Steponkevičius. Jie veždavo į Tilžę vyskupo M. Valančiaus rankraščius bei pinigus už spausdinimą, o iš ten pargabendavo į Lietuvą ir platindavo jau išleistas knygas.

Pavienių knygnešių ir jų organizuotų slaptų spaudos platinimo draugijų buvo visoje Lietuvoje. 1867-1904 m. jų buvo apie 40. Šiame darbe aktyviai reiškėsi visų sluoksnių atstovai – valstiečiai, bajorai, dvasininkai. Tarp žymiausių Lietuvos knygnešių – Jurgio Bielinio, Mato Slančiausko – minimi ir kretingiškiai Jurgis Gudas, Aleksandras Bendikas bei kiti.

Kretingiškis Aleksandras Bendikas Lietuvišką spaudą platino per atlaidus ir muges. Su lietuviškais leidiniais buvo įkliuvęs 4 kartus ir 1 kartą su lenkiška spauda. 1893 m. įkliuvo per mugę Žemaičių Kalvarijoje, tada turėjo 7 knygas bei 459 paveikslėlius, kai kurie jų buvo su lietuviškais tekstais. Nubaustas 1 mėnesiui arešto. 1894 m. pasienio sargybiniai Aleksandrą Bendiką sulaikė Kalnėnų kaime (Kartenos vis.). Jis maiše nešėsi 103 lietuviškas knygas (tarp jų 100 lietuviškų kalendorių). Paskirtas kardomasis areštas Telšių kalėjime. Vėliau perkeltas į kalėjimo vienutę, dar buvo nubaustas 2 metams tremties. Dėl 1896 m. caro manifesto kalinimas nutrauktas, o tremtis sutrumpinta iki 1 metų. Tremties vieta – Alūkstos miestas (Latvija). 1900 m. policija vėl kratė Aleksandro Bendiko namus Salantuose. 1904 m. gruodžio 2 d., po spaudos draudimo panaikinimo, jau gavęs Peterburgo cenzorių leidimą, Varšuvoje išspausdino lietuvišką 1905 m. kalendorių „Kelejvis, yšejnąs i Žemajčius yr Lietuva. Ukyninku kalendorius...“ („Keleivis“). 1906 m. išleido „Didįjį elementorių“. Pirmojo pasaulinio karo metais kalendorių leidyba buvo nutrūkusi. Kalendoriaus „Keleivis“ leidyba atnaujinta nepriklausomybės metais. Nuo 1931 m. gruodžio 1 d. paskirta 30 Lt valstybinė knygnešio pensija.

Kretingos apylinkėse kunigas Mykolas Šiuipys dar iki 1870 m. įrengė knygnešiams slaptus knygų sandėlius. Vienas tokių sandėlių buvo pas Kretingos kaimo valstietį Joną Stakauską. Pas jį 1868 m. rusų valdžios atstovai rado daug įvairių uždraustų lietuviškų knygų.

1886 m. ties Kretinga nešant spaudą buvo sulaikyti Ignas Bražinskas ir Jonas Ramonas, o 1888 m. – Pranas Jašinskas, Antanas Rudis ir Pranas Vaišnoras. 1889–1899 m. lietuvišką spaudą iš Klaipėdos gabeno Genčų kaimo gyventojas Juozas Jokūbauskas su draugu Kazimieru Šalniu. Pastarasis, nešdamas spaudą, pasienyje mirė nuo šalčio. Daug spaudos pernešė per sieną Jurgis Gudas iš Kulių (Plungės rajonas). Jam tarpukaryje vyriausybė už nuopelnus buvo paskyrusi valstybinę pensiją, tačiau 1941 m. jis buvo sušaudytas Kvecių miškelyje, Kretingos rajone.

1900 m. buvo areštuotas kretingiškis gydytojas dr. Feliksas Janušis (rašytojos Liūnės Janušytės tėvas). Jį žandarai sulaikė lydintį lietuviškų knygų transportą. Už tai jis 2 metams buvo ištremtas į Smolenską (Rusija). Už lietuviškų knygų platinimą 3 metams į Gardino Guberniją ištremtas kretingiškis Pranas Kreivys su žmona.

Rusų valdžia persekiojo ir katalikų kunigus. Apkaltinusi lietuviškų knygų kontrabanda, 1870 m. į Archangelsko guberniją ji ištrėmė Salantų bažnyčios kamendorių Pranciškų Stropą, o į Viatkos guberniją – Darbėnų bažnyčios kamendorių Kazimierą Eitutavičių.

Lietuvišką spaudą iš Mažosios Lietuvos gabendavo iš Šlaveitų kaimo kilusi rašytoja, švietėja Stasė Vaineikienė ir jos vyras gydytojas Liudas Vaineikis, kurie už šią veiklą buvo ištremti į Sibirą.

Ypač reikšmingi lietuvių kultūros istorijai buvo spaudos draudimo metais Mažojoje Lietuvoje leisti žurnalai „Varpas“, „Šviesa“, „Tėvynės sargas“ ir kt. Uždrausta periodika buvo slaptai pervežama į Didžiąją Lietuvą, kurioje turėjo savo slaptas vietas saugojimui. Lietuviškos spaudos slėptuvė veikė ir Kretingos mažesniųjų brolių (pranciškonų) vienuolyne. Ją 1901 m. įrengė klebonas Antanas Bizauskas (Tėvas Pranciškus). O kunigas Feliksas Lialis prie vienuolyno subūrė slaptą spaudos platintojų organizaciją, kurios nariai išnešiodavo knygas po artimiausias parapijas. Kunigas F. Lialis buvo pirmasis laikraščio „Tėvynės sargas“ redaktorius. Jis 1894 m. pavasarį žandarų buvo įkalintas Kretingos vienuolyne. F. Lialis buvo nubaustas trėmimu į Kretingos vienuolyną už nusižengimą kariuomenės kapeliono instrukcijai. Iki 1894 m. nebuvo Rusijos imperijos kariuomenėje kapeliono, kuris galėtų teikti atgailos sakramentą katalikų tikėjimo kareiviams. Todėl F. Lialis buvo paskirtas atlikti šias pareigas. Tapęs kariuomenės kapelionu, nesilaikė instrukcijos reikalavimų ir su kareiviais kalbėjo jų gimtąja kalba. Be to, nevengė nacionalinių klausimų, leido kitiems kunigams bendrauti su kareiviais. Už tai ir buvo ištremtas į vienuolyną. 1894 m. pavasarį žandarai atvežė F. Lialį į Kretingos vienuolyną. Nors čia režimas buvo griežtas, tačiau bausmę atliekantys kunigai aktyviai dalyvavo tautiniame lietuvių judėjime prieš carizmą. F. Lialis gavo pavedimą išleisti naują laikraštį. Padedant Juozui Tumui-Vaižgantui ir vienuolyne buvusiems kunigams, 1896 m. pradėjo leisti „Tėvynės sargą“. Jo tiražas buvo 2000 egzempliorių ir turėjo priedą. Per sieną pervežti padėdavo grafo Aleksandro Tiškevičiaus vežėjas ir Marija Tiškevičiūtė. Ji, sėdėdama ant „Tėvynės sargo“ ryšulių, duodavo Bajorų muitinės tarnautojams dovanų, kad netikrintų, ką veža. Laikraštis buvo slepiamas pranciškonų vienuolyno ūkiniame pastate ir platinamas po Kretingos apylinkes. Atvykę sekmadieniais į turgų, gyventojai paimdavo „Tėvynės sargą“ ir išvežiodavo po rajoną. F. Lialis su savo ryšininkų pagalba surinkdavo naujus rankraščius-straipsnius šiam leidiniui, redaguodavo, po to slapta veždavo į Tilžę spausdinti. Žandarai dažnai darydavo kratą vienuolyne kunigų kambariuose, ieškodavo uždraustos spaudos. Vienuoliai ir ten įkalinti kunigai panaudodavo įvairias gudrybes, kad atsikratytų neprašytų svečių. Baigiantis bausmės laikui, F. Lialis norėjo „Tėvynės sargo“ redagavimo darbą perduoti kunigui Vizbarui iš Palangos. Tačiau apie tai buvo informuota Vidaus reikalų ministerija, kuri F. Lialiui pratęsė bausmės laiką dar 1 metams. Po to, išvykdamas iš Kretingos vienuolyno, F. Lialis laikraščio leidybą perdavė Mosėdyje gyvenusiam rašytojui Juozui Tumui- Vaižgantui. Leidinį jam padėdavo platinti jo brolis Jonas Tumas, kuris buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą. Knygnešys Jonas Tumas palaidotas senosiose Rubikių kaimo (Anykščių rajone) kapinėse, kur vėliau jam pastatytas originalus atminimo paminklas.

Kretingos pranciškonų vienuolyne buvo kalinamas kunigas, rašytojas Pranciškus Petras Gugis (1867-1917). Iki 1894 m. jis dėstė tikybą Rietavo pradžios mokykloje. Už pamokų dėstymą lietuvių kalba dvejus metus kalintas Kretingos pranciškonų vienuolyne, kuriame suorganizavo knygnešių būrelį. 1895 m. buvo vienas laikraščio „Tėvynės sargas“ steigėjų.

Pranciškonas tėvas Pranciškus Bizauskas buvo vadinamas „vienuoliu-savanoriu organizatoriumi“. Jis į Kretingą buvo atkeltas 1900 m., paskirtas klebonu. Kretingos vienuolynas tuomet buvo vienas iš svarbiausių ne tik knygų gabenimo, bet ir apskritai lietuvybės centru, nes rusų valdžia čionai tremdavo ir laikydavo jai nusikaltusius kunigus. Į Kretingą, kaip į tremtį atsiųsti kunigai aktyviai darbavosi išsaugant lietuvybę: buvo įkurtos periodinių leidinių „Tėvynės sargo“, o vėliau ir „Kryžiaus“ redakcijos.

Teigiama, kad „Kretingos apylinkėje knygnešių net tiršta buvo. Kunigas Bizauskas čia palaidai veikusį knygų gabenimą pavertė į darnią ir gana plačią organizaciją. Tuo būdu kunigo Bizausko darbštumo dėka Kretinga kai kurį laiką buvo vienas žymiausių mūsų knygų gabenimo centrų“.

Po kurio laiko į Kretingą buvo atsiųstas kunigas Povilas Dogelis. Jie kartu su K. Bizausku pasikvietę draugėn kunigą Julijoną Jasinską-Uosį, nutarė steigti ir Kretingoje leisti naują religijos klausimams skirtą laikraštį „Kryžius“. Šis leidinys ėjo 1903–1904 m. Redaktoriumi buvo P. Bizauskas. Šiandieninė „Kryžiaus“ reikšmė ta, kad šalia katechezės dalykų jame buvo publikuojama nemažai ir bendrakultūrinių straipsnių apie blaivybę, pedagoginius klausimus, pateikiamos knygų recenzijos – visa tai ir šiandien gali būti aktualu. Kunigas P. Bizauskas savo publikacijas pasirašydavo pseudonimu „Kamil“. P. Bizauskas šalia klebonavimo, knygnešystės buvo to meto Kretingos slaptųjų mokyklų steigėjas ir vedėjas arba „daraktorius“. Už šią veiklą pranciškonas P. Bizauskas rusų valdžios buvo persekiojamas, net tardomas bei laikomas policijos priežiūroje. Vėlesniais metais P. Bizauskas bendradarbiavo spaudoje – publikavo straipsnius „Vadove“, „Tiesos kelyje“, „Švento Pranciškaus varpelyje“, leido „Tretininkų kalendorių“.

Nemažai lietuviškų knygų per sieną iš Klaipėdos pervežė Kretingos grafo A. Tiškevičiaus vežikas Pranas Šverys, knygas pristatydavęs į vienuolyno slėptuvę. Rusų valdžia persekiojo lietuviškos spaudos platintojus, juos suimdavo, kalindavo ir tremdavo. Pas knygnešius rastus leidinius konfiskuodavo ir sunaikindavo.

Buvo sulaikytas grafo Tiškevičiaus krautuvės vedėjas Edvardas Empacheris, nes 1898 m. per kratą jo bute buvo rasta lietuviškų knygų. Nubaustas 5 rublių bauda. 1900 m. prasidėjus palangiškio Liudo Vaineikio bylai, ir tikrinant su juo susijusius asmenis, vėl daryta krata E. Empacherio bute, kur rasta keletas lietuviškų knygų. Jis buvo suimtas ir išvežtas į Liepoją.

Kretingos rajono Mišučių dvaro savininkas, bajoras Vladislovas Mongirdas buvo taip pat susijęs su palangiškio gydytojo Liudo Vaineikio byla.

V. Mongirdas buvo kaltinamas, kad rengė lietuviško teatro spektaklius ir 9 muzikinius vakarus, o už gautas pajamas rėmė lietuvišką spaudą. L. Vaineikio medicinos kalendoriuje buvo aptiktas įrašas, kad už 12 rublių V. Mongirdui gauta spauda. Įdomu paminėti, kad pas V. Mongirdą rastas šiandien reikšminga kultūrinio paveldo dalimi tapęs lietuvių repertuarinės bibliografijos leidinys – J. Angrabaičio „Suskaita arba statistika visų lietuviškų knygų, atspaustų Prūsuose nuo 1864 metu iki pabaigai 1896 metu“. V. Mongirdui pritaikytas 4 mėnesių kardomasis areštas, paskui paleistas už 250 rublių užstatą. 1902 m. caro įsakymu ištremtas 3 metams apsigyveno Kaukaze, Armavyre. L. Vaineikiui draudžiamos lietuviškos spaudos į Palangą pristatydavo kretingiškis Kazimieras Rupšys.

Viena iš efektyvių pasipriešinimo formų spaudos draudimo metais buvo slaptų lietuviškų mokyklų steigimas. 1885 m. valdžios atstovai slaptą lietuvišką mokyklą išaiškino Kretingos kaime. Jai vadovavo valstietė Barbora Kardūnaitė. 1885 m. vasario 27 d. policininkas Kretingoje Magdalenos Kardūnaitės namuose rado slaptą mokykla su 10 mokinių (tarp jų 4 mergaitės), kuriuos lietuvių rašto ir katekizmo nemokamai mokė sesuo Barbora Kardūnaitė. Vėliau buvo suimta ir valstietė Marija Drungilienė, gimusi 1844 m. Kretingoje. 1903 m. spalio 12 d. žandarų puskarininkis jos namuose rado slaptą mokyklą su 5 mokiniais (tarp jų 2 mergaitės, visi – 8–12 metų), kuriuos lietuviško rašto mokė pati M. Drungilienė. Per kratą rasti 5 lietuviški elementoriai ir 6 maldaknygės. 1904 metų liepos 17 d. policininkas rado kitą slaptą mokyklą Kretingoje, valstiečio Juozo Dreinio namuose. Mokėsi tie patys 5 vaikai (9–10 metų), tarp jų 2 mergaitės. Mokė M. Drungilienė, imdama užmokestį natūra arba pinigais.

1900 m. birželio 23–24 d. keliuose Telšiai-Plungė-Salantai ir Telšiai-Kretinga buvo išklijuoti atsišaukimai – J. Biliūnas „Lietuviai ir lietuvaitės“.

Nuo 1881 m. Lietuvos gyventojai pradėjo rašyti prašymus, kad būtų legalizuota lietuvių spauda. 1897 m. laišką Kauno gubernatoriui S. Suchadolskiui parašė ir Kretingos dvaro savininkas grafas Aleksandras Tiškevičius, prašydamas jį tarpininkauti, kad lietuviams būtų grąžinta spauda. O Lazdininkų kaimo seniūnas buvo net iškėlęs bylą, reikalaudamas lietuviškos spaudos lotyniškomis raidėmis. 1904 m. gegužės 7 d. po atkaklaus lietuvių tautos pasipriešinimo rusų valdžia panaikino spaudos draudimą Lietuvoje.

Nijolė Raudytė, 2010

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

  1. GUGIS, Pranciškus Petras. Lietuvos bibliografija. Т. З, Vilnius, 2006, p. 371–372.
  2. KANARSKAS, Julius. Spaudos draudimo metai. Švyturys. 1994, gegužės 11, p. 2.
  3. KAZLAUSKIENĖ, Erika. Bendikas Aleksandras. Iš kretvb.lt [interaktyvus] Kretinga: Kretingos r. saviv. M. Valančiaus viešoji biblioteka, 2005 [žiūrėta 2015 gegužės 20 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.kretvb.lt/lt/krastotyra/personaliju-zinynas/personalijos/391-kpz-bendikas-aleksandras>.
  4. MERKYS, Vytautas. Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias, 1864–1904. Vilnius, 1994, p. 116, 176, 183, 274, 336, 494. ISBN 5-420-01181-6.
  5. RUKŠA, A. Saugojo „Tėvynės sargą“. Švyturys, 1990, rugpjūčio 1, p. 3.
  6. RUSECKAS, Petras. Vienuolis – savanorių organizatorius. Pranciškonų pasaulis, 1939, spalio mėn., Nr. 10, p. 284.

Šaltinis: RAUDYTĖ, Nijolė. Kretingos knyginė kultūra 1861–2010 m.: Spaudos draudimo metai. Iš Spaudos ir knygos kelias Kretingoje. Straipsnių autorės Laima Jonauskaitė, Lina Buikienė, Nijolė Raudytė. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla; [Kretinga]: Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešoji biblioteka, 2010, p. 5–10. ISBN 978-9955-18-538-3.

Ačiū! Laiškas išsiųstas nurodytu adresu.
Uždaryti
Uždaryti
Jūsų el. paštas*
Draugo el. paštas*
Komentaras*