Kultūra

Kretingos dvaro kompleksas
Sukurta: 2014-12-11 | Atnaujinta: 2016-05-03

Tiškevičių rūmai. Napoleonas Orda, pieštukas, akvarelė, 1875 m. Nacionalinis muziejus, Krokuva Kretingos dvaras yra Vilniaus g. 20, š. Kretingos m. ir p. Padvarių k. pakraštyje, kair. Akmenos upės krante, abipus jos intako Dupulčio ir kelio į Salantus (Vilniaus g.).

Dvaro sodybos ansamblis – tai pastatų, želdinių, parko, trijų vandens telkinių grupė, sudaranti vientisą architektūrinę visumą. Ansamblis turi architektūrinę, urbanistinę, kraštovaizdžio, istorinę ir archeologinę vertę. Tai vienas iš nedaugelio išlikusių Lietuvos dvarų, išsaugojusių beveik visus statinius. Šiuo metu jau atkurtas rūmų centrinėje dalyje esantis Žiemos sodas, tvarkomas nedidelis parteris su rožynu, gėlynais, ąžuolų grupe – tai viena iš vaizdingiausių dvaro sodybos vietų, tačiau nepilna, praradusi didžiąją dalį autentiškų elementų reprezentacinė dalis.

Reprezentacinė ir ūkinė dalys užima 43 ha plotą, kuriame išlikę 24 paminkliniai pastatai. Reprezentacinėje dalyje yra rūmai su oranžerija, ratinė, šiltnamio fragmentų, daržininko namas, ūkvedžio namas, kumetynas, arklidė, vandens malūnas-stalių dirbtuvės, bravoras-spirito varykla, sandėlis-rūsys (ledainė, tarpukariu perstatyta į gyvenamąjį namą), apie 1816 m. įkurtas parkas su akmenų ir degtų plytų mūro tvoromis. Dvaro sodybos palivarke – pagalbiniame ūkiniame padalinyje: administracinis pastatas, trys kumetynai, daržinė, kalvė, kalvio namas, kluonas, stalių dirbtuvės, dviejų tvartų liekanos, ligoninė. Daugelis pastatų mūriniai: ūkiniai ir gamybiniai statiniai – iš akmenų ir degtų plytų mūro, gyvenamieji ir administraciniai pastatai – tinkuoto ir degto plytų mūro. Trys kumetynai, kalvio namas ir daržinė – mediniai.

Sodybos plano kompozicijos ašis – Vilniaus gatvė, kurios r. pusėje išsidėsčiusi reprezentacinė dalis, susidedanti iš dvaro rūmų, parko ir tvenkinių. Priešais centrinius rūmus – puošni reguliaraus suplanavimo parko dalis su gėlynais, penkiais fontanais, skulptūromis, gyvatvorėmis, šiuo metu suardyta, užstačius didelius silikatinių plytų pastatus. Prie tvenkinių yra peizažinio tipo parkas. Ūkiniame sektoriuje, esančiame sodybos š. dalyje, pastatai išdėstyti laisvai. Tarp Vilniaus g. ir Akmenos upės pastatai išdėstyti palei gatvės liniją.

Istoriniu kultūriniu požiūriu vertingiausia yra XVIII a. antrosios pusės – XIX a. susiformavusi dvaro planinė struktūra. Tuo laiku dvaras buvo miesto kultūros, pažangaus ūkininkavimo ir technikos židinys.1253 m. Livonijos ordino dokumentuose paminėta Kretingos pilis, kurią valdyti kryžiuočiai patikėjo feodalui Veltūnui, tačiau 1263 m. Livonijos riteriai pilį sunaikino. XV a. pajūrio žemėse pradėjo kurtis žemaičiai, XVI–XVII a. asimiliavę nuo XIV a. čia gyvenusius Livonijos kuršius.

1422 m. Melno taikos sutartimi nustačius sieną tarp LDK ir Vokiečių ordino, Kretingos pilies žemės buvo suskaidytos į dvi dalis. LDK atitekusioje dalyje susiformavo Kretingos kaimas, jo žemių pakraštyje – Kretingos dvaras, iš kurio buvo rūpinamasi pasienio žemių apsauga, renkami mokesčiai, administruojami dvarui priskirti kaimai.

Tikslių istorinių žinių apie Kretingos dvarą XV a. – XVI a. pr. nėra. Žinoma, kad XVI a. Kretingos, Gargždų, Gintališkės, Palangos ir Platelių dvarai sudarė Platelių valdą, priklausiusią Kęsgailoms. 1529 m. paskutinis iš Kęsgailų Stanislovas Stanislovaitis sudarė testamentą, kuriuo 1532 m. Platelių valda atiteko Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam – Kretinga tapo valstybine valda. Žygimanto Augusto laikais Kretingos dvaro žemėse buvo vykdoma Valakų reforma. Jos metu buvo sudarytas pirmasis oficialus dokumentas, kuriame minimas Kretingos dvaras ir valsčius: 1566 m. didžiojo kunigaikščio paskirtas matininkas Jokūbas Laškovskis surašė Kretingos valsčiaus, t. y. dvaro valdos su jai priklausančiais kaimais, inventorių. Dvarui priklausė 861 valakas žemės su Kretingos, Dopšaičių, Pryšmančių, Kvecių, Klibių, Kurmaičių, Ankštakių, Tūbausių, Genčų, Šašaičių, Rubulių, Žadeikių ir Asteikių kaimais. Kretingos kaimas turėjo 85 valakus žemės, kurios 68 valakai buvo ariami. Šias žemes iš dvaro nuomojo 65 valstiečiai, dar 3 valakai buvo dvaro žinioje.

1572 m. didysis kunigaikštis Kretingos dvarą atidavė Žemaičių seniūnui Jonui Jeronimui Chodkevičiui mainais už valstybei atiduotas Svisločės (Baltarusija) valdas,. 1572–1573 m. dvarą nuomojo Sandomiro vaivada Pertas Zborovskis. 1579 m. Kretinga atiteko grafo sūnui, žymiausiam visų laikų Lietuvos karvedžiui, Jonui Karoliui Chodkevičiui. Jo laikais Kretingos kaimas tapo svarbiu prekybos su Prūsija centru, į kurį 1602 m. grafas pasikvietė vienuolius bernardinus ir pastatė pirmąją medinę bažnyčią. Šalia vienuolyno, Kretingos kaimo žemėje, 1609 m. grafas įkūrė Karolštato (Kretingos) miestą, suteikė jam Magdeburgo teises ir herbą.

1621 m. mirus J. K. Chodkevičiui, Kretingos dvarą paveldėjo vienintelė jo duktė Ona Scholastika, kuri 1622 m. visą paveldėtą turtą užrašė savo vyrui LDK maršalkai Jonui Stanislovui Sapiegai, šis 1623 m. Kretingą užstatė Kauno maršalkai Aleksandrui Masalskiui, tačiau 1625 m., sumokėjęs skolą, dvarą su miestu susigrąžino.

Valdant Kazimierui Jonui Sapiegai, 1672 m. Slonimo taurininkas Jeronimas Andžejevskis surašė dvaro inventorių, kuriame yra konkrečių žinių apie dvarą: dvaro sodyba stovėjo toje pačioje vietoje, kur yra ir šiandien: prie Akmenos ir Dupulčio upių santakos. Užtvenkto Dupulčio pietiniame krante stovėjo mediniai rūmai su pagalbiniais ūkiniais pastatais, prie užtvankos buvo vandens malūnas, š. krante – dabartiniame Padvarių kaime – stovėjo palivarko (dvaro ūkinio padalinio) pastatai. Į palivarką iš aplinkinių kaimų buvo sukelti baudžiauninkai.

Sodybą juosė griovys ir akmenų mūro siena, kurioje nuo miesto pusės buvo įrengti vartai ir tiltas. Sapiegos dvarą išnuomodavo: 1647 m. dvarą su miestu trejiems metams išsinuomojo Martynas Kulvinskis.

1720 m. Kretingą paveldėjo K. J. Sapiegos sūnus Jurgis Stanislovas Sapiega, kuriam mirus 1732 m. dvarą paveldėjo vienintelis sūnus Antanas Kazimieras Sapiega. Vėliau Kretinga, kaip nuotakos kraitis, atiteko jo seseriai, Jurgio Stanislovo Sapiegos ir Teodoros Soltanaitės dukteriai Kristinai, 1745 m. ištekėjusiai už LDK pataurininkio, kunigaikščio Kazimiero Adrijano Masalskio. Kristina Sapiegaitė dvarą perleido vyrui. Kazimieras Adrijanas, būdamas bevaikis, 1756 m. Kretingos dvarą už 100 000 auksinų pardavė savo tėvui Mykolui Juozapui Masalskiui, kuris dvarą nuomojo J. Baufalui. Tuo metu Kretingos dvaro valdos imtos vadinti grafyste.

1769 m. Kretingos savininku tapo Ignotas Jokūbas Masalskis, kunigaikštis, Vilniaus vyskupas, senatorius, LDK iždininkas, Edukacinės komisijos pirmininkas. Vyskupas rūpinosi iš tėvo M. J. Masalskio paveldėtos Kretingos valdos ateitimi, įsakė mieste, pradedant turgaus aikšte, statyti tik mūrinius namus. 1769 m. ėmėsi atnaujinti ir plėsti apleistą dvarą: priešais rūmus pietvakarinėje parko dalyje užveisė didelį vaismedžių sodą, 1778 m. kelią nuo dvaro iki bažnyčios (dab. Vilniaus g.) apsodino liepų alėja. Buvo išvalytas dvaro tvenkinys, jame užveista lydekų ir ešerių, įrengti šiltadaržiai retiems augalams auginti. Vėliau jo įsakymu iš akmenų turėjo būti mūrijamos naujos arklidės, ratinė, svirnas, vandens malūnas, palivarko sodyboje – tvartai, kluonas ir daržinė. 1793 m. architektas Laurynas Stuoka–Gucevičius sudarė Masalskio namų Kretingoje abrinus.

XVIII a. antrojoje pusėje, valdant I. J. Masalskiui, dvare susiformavo reprezentacinė dalis su dideliu vaismedžių sodu ir ūkinė dalis – palivarkas – su pagalbiniais ūkiniais ir gyvenamaisiais pastatais.

Dvaro sodybos planas. Iš knygos Kanarskas Julius „Kretinga. Praeities skraistę praskleidus“, p. 531771 m. I. J. Masalskio paskirtas Lydos apskrities ir Kretingos grafystės matininkas Pranciškus Jodka sudarė išsamų Kretingos grafystės inventorių su žemių planais, miesto ir kaimo prievolininkų sąrašais, miesto ir dvaro valdymo nuostatais, valsčiaus prievolėmis ir pan.: baudžiauninkų ir samdinių dirbami dvaro laukai užėmė 488 margų (346,48 ha) plotą, ribojosi su Kurmaičių, Klibių, Kretingos miesto laukais ir pievomis. Nuo Kretingos kaimo jas skyrė Akmenos upė, š. ir r. supo dvaro giria. Per dvaro žemes tekėjo Dupulčio upelis, kuris vasarą išdžiūdavo. Dvaro sodyba stovėjo prie Dupulčio upelio, netoli santakos su Akmena (abiejų upelių kairiuosiuose krantuose), iš r. ir p. ją juosė akmenų pylimas. Rūmų pastatas buvo medinis, netoli rūmų stovėjo kiaulių tvartelis, už kurio – tvora apjuostas daržas, greta – senas svirnas, kapojinė (šiaudapjovė), arklidės, priešais kurias stovėjo sena susmukusi ratinė su dviem daržinėmis. Arklidžių durys įtaisytos ant bėgūnų.

Dvaro sodybos v. dalyje, netoli Akmenos upės, buvo kluonas su dviem peludėmis. Šalia kluono, ties Akmenos ir Dupulčio santaka, aukštesnėje vietoje, kurios pavasarį neužliedavo vanduo, buvo medine tvora atitvertas dvaro daržas, kuriame užveistas angliškų apynių apynynas. Netoli santakos su Akmena buvo užtvenktas upelis, prie užtvankos stovėjo nedidelis medinis, šiaudais dengtas senas malūnas. Nuo sodybos vienuolyno link ėjo tiesus kelias, kuriuo dvaro savininkai ir tarnautojai vykdavo į bažnyčią ir miestą.

Visi dvaro sodybos pastatai buvo mediniai, dengti šiaudais. Tik dešiniajame Dupulčio krante baigiamas įrengti akmenų mūro bravoras su čerpėmis dengtu stogu. Bravoro gamybos atliekomis buvo penimos kiaulės, kurioms laikyti šalia stovėjo mažas tvartelis.

Atokiau nuo dvaro sodybos, Dupulčio upelio dešiniajame krante, prie kelio į Salantus, 15 margų sklype išsidėstę palivarko – dvaro ūkinio padalinio – pastatai: gyvenamasis namas, numas su vieta kiaulėms ir maža arklide, klėtis (svirnas), pirtis su akmenų mūro krosnimi, tvartas, daržinė ir kluonas su peludėmis grūdams džiovinti. Pastatai visi buvo seni, išskyrus klėtį, mediniai, dengti šiaudais. Namo, numo, daržinės ir kluono durys buvo pritaisytos ant bėgūnų, tik klėties ir trejos namo durys buvo su geležiniais vyriais.

Inventoriuje minimi nauji pastatai: ūkvedžio namas, vandens malūnas, kalvė, tvartai, ratinė, baigiama įrengti akmenų mūro, čerpėmis dengtu stogu spirito varykla – bravoras.

1795 m. I. J. Masalskio valdas paveldėjo dukterėčia, brolio Juozapo Masalskio duktė, austrų kunigaikščio Karlo Antano Juozapo Emanuelio de Ligne našlė Elena Apolonija de Ligne. Tais pačiais metais Kretingą ji užrašė savo naujajam vyrui grafui Vincentui Gavelui Potockiui. 1802 m. už Potockių skolas valstybei Kretingos dvaras buvo inventorizuotas.

1802 m. inventoriuje nurodoma, kad dvare buvo daug naujų ūkinių pastatų, prie rūmų pristatyti fligeliai, šalia pastatytos dvi medinės oficinos, sodyboje įrengti du sodai. Nuo kelio į miestą didįjį sodą skyrė čerpėmis dengta akmenų mūro siena.

1806 m. kovo 8 d. Kretingos dvarą iš V. Potockio nupirko rusų kunigaikštis Platonas Zubovas, po jo mirties valdė sūnėnas, vyriausiojo brolio Nikolajaus Zubovo sūnus, tikrasis valstybės patarėjas Aleksandras Zubovas. 1816 m. dvare tarp rūmų ir sodo užbaigtas formuoti peizažinis parkas, aptvertas palei kelią (dab. Vilniaus gatvę) išmūryta nauja akmenų tvora, parke pasodintos kaštonų alėjos.

1827 m. visi Lietuvoje buvę P. Zubovo dvarai atiteko broliui, Rusijos kariuomenės generolui majorui Dmitrijui Zubovui. 1828 m. balandžio 20 d. Kretingos dvarą už 250 000 sidabro rublių D. Zubovas 9 metams užstatė grafui Mykolui Tiškevičiui. Pagal 1839 m. sudarytą Dmitrijaus Zubovo turtų dalybų aktą Kretinga atiteko vieninteliam grafo sūnui, tikrajam valstybės patarėjui, Rusijos imperatoriškųjų rūmų hofmeisteriui Mikalojui (Nikolajui) Zubovui. N. Zubovo valdymo metais buvo rekonstruotas ūkvedžio namas su skalbykla, ūkiniai gamybiniai pastatai, naujai pastatyti secesinės architektūros tinkuoto mūro dvaro rūmai, dvaro ligoninė, kiti mūriniai ūkiniai pastatai.

1864 m. Kretingos dvarą M. Zubovas užrašė antrajam savo sūnui Rusijos kariuomenės atsargos pulkininkui Gabrieliui (Gavrilui) Zubovui. Paveldėjimas Sankt Peterburgo apygardos teisme buvo įteisintas po tėvo mirties 1871 m. Jo laikais Kretinga vėl buvo užstatyta grafui Juozapui Tiškevičiui. 1874 m. už G. Zubovo skolas dvaras aprašytas ir parduotas varžytynėse Juozapui Tiškevičiui. G. Zubovas turėjo teisę per vienerius metus po varžytynių dvarą išsipirkti, tačiau to nepadarė.

1875 m. dvaras tapo Juozapo Tiškevičiaus šeimos rezidencija. J. Tiškevičius du atskirus dvaro rūmų pastatus sujungė keturių aukštų oranžerija su didžiausiu Europoje privačiu žiemos sodu, rekonstravo pačius rūmus.

1878 m. į rūmus ir oranžeriją įvesta elektra, kurią gamino prie vandens malūno pristatytame fachverkiniame raudonų plytų mūro antstate įrengta pirmoji Lietuvoje (ir viena pirmųjų Rusijos imperijoje) hidroelektrinė. 1882 m. Juozapo Tiškevičiaus ir kunigaikščio Bogdano Oginskio iniciatyva buvo nutiesta pirmoji Lietuvoje telefono linija, jungusi Kretingos, Plungės ir Rietavo dvarus.

Rūmai ir parkas turėjo reprezentacinę reikšmę. Juose lankydavosi Kauno gubernatorius, vasarą svečiuodavosi vasarotojai iš Rytų Prūsijos ir Palangos kurortų. Tiškevičių valdymo laikotarpiu Kretingos dvaras užėmė 43,1 ha ploto, buvo vienas iš penkių gražiausių dvarų Kauno gubernijoje.

J. Tiškevičiui 1891 m. mirus, valdos atiteko sūnui Aleksandrui, kuris po 1908 m. gaisro, 1910–1912 m., rekonstravo dvaro rūmus ir žiemos sodą, kuriuose įvedė pirmąjį Kretingoje centrinį šildymą.

1915 m., prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, rūmų savininkui A. Tiškevičiui su šeima pasitraukus į Rusiją, dvare įsikūrė kaizerinės kariuomenės generalinis štabas ir Kretingos apskrities administracija. Tais pačiais metais dvare kilus gaisrui, nukentėjo rūmų koplyčia ir Žiemos sodas, nudegė ir buvo nugriautas vakarinis rūmų fligelis.

1925 m., vykdant žemės reformą, dalis dvaro žemių buvo išdalinta besikuriantiems ūkininkams, kitos žemės paimtos valstybės nuosavybėn.

Sumažėjus dvaro pajamų, grafas Aleksandras Tiškevičius su sūnumi Kazimieru dvare ėmė vystyti smulkiąją pramonę ir gyvulininkystę: augino veislinius galvijus, 60 melžiamų karvių, įrengė kalkių degyklą, aliejaus spaudyklą-fabriką „Oelit“, medaus ir sirupo dirbtuvę „Šatrija“, saldainių dirbtuves.

Tarpukariu dvaro rūmai išliko svarbūs miesto gyvenime: čia rinkosi Kretingos apskrities aukštuomenė, lankėsi valstybės veikėjai, vyko susibūrimai, pokyliai, pasilinksminimai.

Kretingos dvaro pastatai. Iš knygos „Užduočių sąsiuvinis. Kretingos dvaro sodybos istorija“. Sud. Inga Idaitė, Giedra Benetienė. Kretingos muziejus, 2012, p. 2 1940 m. tarybinė valdžia rūmuose įkurdino NKVD pasienio kariuomenės dalinį: rūmai tapo karininkų bendrabučiu, Žiemos sodo augalai buvo sunaikinti, jame įrengta valgykla. Grafas Aleksandras Tiškevičius su šeima perkeltas gyventi į dvaro daržininko namą.

Antrojo pasaulinio karo metu dvare įsikūrė vokiečių kariai. Frontui nutolus į rytus, grafui buvo leista grįžti į rūmus. Ieškodamas pajamų dvarui išlaikyti, apie 1944 m. A. Tiškevičius apskrities savivaldybei leido Kretingos žemės ūkio mokyklą perkelti į medinį dvaro vasarnamį – oficiną, mokyklos direktorių P. Navicką su šeima apgyvendino keliuose rūmų kambariuose. Paskutinis dvaro savininkas Aleksandras Tiškevičius 1944 m. su dukterimi Imakulata pasitraukė į Vokietiją.

Po Antrojo pasaulinio karo dvare įsikūrė Kretingos tarybinio ūkio administracinis ir ūkinis gamybos centras. Nugriautas priešais rūmus stovėjęs puošniai dekoruotas medinis dvaro vasarnamis – oficina.

Pradėjus kurti kolūkius, rūmuose buvo atidaryta buhalterių ir apskaitininkų mokykla, vėliau čia veikė Žemės ūkio technikumas ir Aukštesnioji žemės ūkio mokykla. 1959 m. miesto planavimo ir užstatymo projektas numatė dvaro sodyboje išlaikyti parką ir vaismedžių sodą, tačiau vietoj to šalia rūmų išdygo statyti silikatinių plytų pastatai: mokyklos priestatas, bendrabučiai, garažai, šaudykla, katilinė.

1989 m. į istorijos ir kultūros paminklų apskaitą įrašyti visi buvusio dvaro ir palivarko sodybos pastatai, 1990 m. atlikta dvaro teritorijos inventorizacija, 1992 m. Kretingos Dvaro sodyba paskelbta istorijos ir kultūros paminklu, 1997 m. įrašyta į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, 2005 m. pripažinta valstybės saugoma kultūros vertybe. Unikalus objekto kodas 318.

Kretingos dvaro pastatai. Iš knygos „Užduočių sąsiuvinis. Kretingos dvaro sodybos istorija“. Sud. Inga Idaitė, Giedra Benetienė. Kretingos muziejus, 2012, p. 41991 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, Kretingos dvaro rūmai ir kiti paminkliniai pastatai buvo perduoti Kretingos muziejui. 1992 m. įrengtos dvarų kultūros, archeologijos, liaudies meno, numizmatikos ekspozicijos.

2010 m. rūmų kieme į tvenkinio pusę, 75–80 cm gylyje, atkastas XVI a. pab. – XVII a. pr. rūsys, kuriame buvo įrengtos sanitarinės dvaro duobės, nutekėjimo į tvenkinį anga. Rūsio amžius leidžia teigti, kad dvaras yra to paties laikotarpio kaip ir miestas.

2009 m. atkurtas dvaro fontanas. 2011–2012 m., vykdant projektą „Kretingos dvaro sodybos paminklinių pastatų renovacija ir pritaikymas turizmui“, renovuoti rūmai, įrengtos naujos ekspozicijos: dvaro istorijos ir kultūros, numizmatikos, archeologijos. 2010–2013 m. renovuota ratinė, vandens malūnas, ūkvedžio namas, ūkinis pastatas – šiltnamio dalis, lieptas tarp tvenkinių.

2012 m. liepos mėn. pažymėta Kretingos muziejaus restauravimo projekto įgyvendinimo pabaiga. VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūra (LVPA) jį įvertino kaip vieną geriausių iš 1390-ies jau baigtų projektų.

2014–2020 m. Kretingos muziejus tikisi ES paramos buvusiems bravoro, šiltnamio pastatams ir ūkinio pastato daliai – arklidėms – atkurti. Visi pastatai yra avarinės būklės, jiems reikalingas kuo skubesnis remontas, tad likusiems pastatams renovuoti muziejininkai ryžosi pasitelkti privatų kapitalą. Numatoma siūlyti verslininkams 99 metams nuomotis prie Akmenos upės esantį buvusį kumetyno pastatą, Padvariuose – stalių dirbtuves, tvartą, grūdų sandėlį.

Kretingos dvaro sodyba priklauso prie nedaugelio Lietuvoje išlikusių dvarviečių, išsaugojusių beveik visus dvaro sodybos ir ūkinio padalinio (palivarko) statinius. Kultūros paveldo specialistų nuomone, ji turi būti saugoma, naudojama turizmui, kultūrai ir švietimui.

Kas ketverius metus vyksta tradicine tapusi Kretingos dvaro šventė, kuri primena dar XIX a. čia veikusį pučiamųjų orkestrą – pučiamųjų orkestrų atliekamos melodijos skamba šventės metu. Dvaras vėl tapo reprezentacine, gausiai turistų ir poilsiautojų lankoma Kretingos rajono ir Baltijos pajūrio vieta.

Kretingos dvaro savininkai:

  • XVI a. – 1532 m. – Kęsgailos, Žemaičių seniūnai.
  • 1532–1548 m. – Žygimantas Senasis, Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karalius.
  • 1548–1572 m. – Žygimantas Augustas, Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karalius.
  • 1572–1579 m. – Jonas Chodkevičius, grafas, Lietuvos didysis maršalka, Žemaičių seniūnas, Vilniaus kaštelionas.
  • 1579– ~1582 m. – Kristina Zborovskaitė-Chodkevičienė, grafienė.
  • ~1582–1621 m. – Jonas Karolis Chodkevičius, grafas, Lietuvos didysis etmonas, Vilniaus vaivada, Kretingos bažnyčios, pranciškonų vienuolyno, miesto ir mokyklos įkūrėjas.
  • 1621–1622 m. – Ona Scholastika Chodkevičiūtė-Sapiegienė, grafaitė, kunigaikštienė.
  • 1622–1635 m. – Jonas Stanislovas Sapiega, kunigaikštis, Lietuvos didysis maršalka.
  • 1635– 1636 m. – Mikalojus Sapiega, kunigaikštis.
  • 1636–1656 m. – Kazimieras Leonas Sapiega, kunigaikštis, Lietuvos didysis raštininkas, pakancleris.
  • 1656–1720 m. – Kazimieras Jonas Povilas Sapiega, kunigaikštis, Lietuvos didysis etmonas, Vilniaus vaivada.
  • 1720–1732 m. – Jurgis Stanislovas Sapiega, kunigaikštis, Lietuvos stalininkas, Mstislavlio vaivada.
  • 1732–1739 m. – Antanas Kazimieras Sapiega, kunigaikštis, Lietuvos tribunolo maršalka, Trakų kaštelionas.
  • 1739–1745 m. – Kristina Rozalija Sapiegaitė-Masalskienė, kunigaikštytė.
  • 1745–1756 m. – Kazimieras Adrijonas Masalskis, kunigaikštis, Lietuvos pataurininkis.
  • 1756–1768 m. – Mykolas Juozapas Masalskis, kunigaikštis, grafas, Lietuvos didysis etmonas, Vyriausiojo tribunolo maršalka, Vilniaus kaštelionas.
  • 1769–1794 m. – Ignotas Jokūbas Masalskis, kunigaikštis, grafas, Vilniaus vyskupas, Lietuvos iždininkas, Edukacinės komisijos pirmininkas.
  • 1795 m. – Elena Apolonija Masalskaitė de Ligne-Potocka, kunigaikštienė.
  • 1795–1806 m. – Vincentas Gavelas Potockis, grafas.
  • 1806–1822 m. – Platonas Zubovas, kunigaikštis, grafas, Rusijos valstybės tarybos narys.
  • 1822–1827 m. – Aleksandras Zubovas, grafas, tikrasis valstybės patarėjas, A. Suvorovo vaikaitis.
  • 1827–1836 m. – Dmitrijus Zubovas, grafas, generolas majoras, Zubovų giminės Lietuvos šakos pradininkas.
  • 1836–1871 m. – Mikalojus Zubovas, grafas, tikrasis valstybės patarėjas, imperatoriaus rūmų hofmeisteris.
  • 1871–1874 m. – Gabrielius Zubovas, grafas, atsargos pulkininkas.
  • 1875–1891 m. – Juozapas Tiškevičius, grafas, Rusijos kazokų kariuomenės pulkininkas, Palangos kurorto įkūrėjas, Tiškevičių giminės Kretingos (Lentvario) linijos pradininkas.
  • 1891–1944 m. – Aleksandras Tiškevičius, grafas, Rusijos pėstininkų kariuomenės atsargos karininkas, Valstybės Tarybos narys, Imperatoriaus rūmų kamerjunkeris, Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios Kretingoje rekonstrukcijos komiteto pirmininkas, Kretingos valsčiaus tarybos pirmininkas, Vietinės rinktinės savanoris.

Jolanta Klietkutė, 2014

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

  1. 153 įdomiausi Lietuvos dvarai. Sudarė Danguolė Kandrotienė ir Vytautas Kandrotas. Kaunas: Terra Publica, 2011, p. 253–255. ISBN: 978-9955-652-73-1.
  2. ALMONAITYTĖ–NAVICKIENĖ, Vaida. Kretingos dvaro rūmai. Iš Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras [interaktyvus]. [b. v.]: AUTC, 2011–2013 [žiūrėta 2014 m. sausio 21 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.autc.lt/Public/HeritageObject.aspx?id=809>.
  3. Centrinių rūmų ekspozicijos. Iš Kretingos muziejus [interaktyvus]. Kretinga: Kretingos muziejus, 2013 [žiūrėta 2014 sausio 22 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.kretingosmuziejus.lt/apie-mus/centriniu-rumu-ekspozicijos>.
  4. JOMANTAITĖ, Diana. Nuo archeologinio atradimo skyrė tik dvidešimt centimetrų. Pajūrio naujienos, 2010, balandžio 27, p. 1.
  5. KANARSKAS, Julius. Kretinga. Žemaičių žemė, 1998, Nr. 3, p. 15–16. ISSN 1392-2610.
  6. KANARSKAS, Julius. Kretinga: praeities skraistę praskleidus. Klaipėda: Druka, 2009, p. 22–23, 27, 45. ISBN 978-609-404-057-3.
  7. KANARSKAS, Julius. Kretingos dvaras. Iš Kretingos pranciškonai [interaktyvus]. Kretinga: Kretingos pranciškonai, 2014 [žiūrėta 2014 m. sausio 21 d.]. Prieiga per internetą: <http://old.kretingospranciskonai.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=14:kretingos-dvaras&catid=19:kretingos-istorija&Itemid=70>.
  8. KANARSKAS, Julius. Kretingos dvaras. Iš Palanga: Gintaras, parkas, muziejus Lietuvos istorijos ir kultūros raidoje [interaktyvus], [b. v.]: Lietuvos dailės muziejus, [b. m.] [žiūrėta 2014 m. sausio 21 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.pgm.lt/istorija/kretingos_dvaras.htm>.
  9. KANARSKAS, Julius. Kretingos dvaro savininkai. Kretinga: Druka, 2009, p. 5–6, 10, 12, 19, 21, 23, 25, 32,44. ISBN 978-609-404-056-6.
  10. KANARSKAS, Julius. Kretingos dvaro sodyba. Švyturys, 1992, rugsėjo 23, p. 3.
  11. KANARSKAS, Julius. Kretingos dvaro sodyba. Švyturys, 1992, rugsėjo 26, p. 3.
  12. KANARSKAS, Julius. Kretingos dvaro sodyba. Švyturys, 1992, rugsėjo 30, p. 3.
  13. KANARSKAS, Julius. Laiko ženklai. Kretingos dvaro istorija. Iš Kretingos muziejus grafų Tiškevičių dvare. Kretinga: Druka, 2010, p. 9. ISBN 978-609-404-077-1.
  14. Kretingos dvaro sodyba. Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. Vilnius: Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, [b. d.] [žiūrėta 2014 m. sausio 6 d.]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=318>.
  15. Rūmai. Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. Vilnius: Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, [b. d.] [žiūrėta 2014 m. sausio 6 d.]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?MC=1430&lang=lt>.
  16. SEMAŠKA, Algimantas. Kelionių vadovas po Lietuvą. Vilnius: Algimantas, 2006, p. 334–335. ISBN 9986-509-90-4.
  17. SEMAŠKAITĖ, Ingrida. Lietuvos dvarai. Vilnius: Algimantas, 2010, p. 182–185. ISBN 978-609-423-004-2.
  18. Senasis Kretingos dvaro parkas – gyvoji istorija. Sudarė Vida Kanapkienė, Jurgita Paulauskienė, Roma Luotienė. Klaipėda: Druka, 2012, p. 3–7. ISBN 978-609-404-123-5. Prieiga per internetą: <http://www.muziejuedukacija.lt/upload/183/upload_file/2012_Knyga_Senasis_Kretingos_dvaro_parkas_gyvoji_istorija_turinys.pdf>.
  19. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Dvaro tvenkiniai – miesto istorijos dalis. Pajūrio naujienos, 2012, birželio 22, p. 11.
  20. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Kretingos dvaras gali tapti Lietuvos pajūrio perlu. Pajūrio naujienos, 2010, liepos 20, p. 19.
  21. Užduočių sąsiuvinis. Kretingos dvaro sodybos istorija. Sud. Inga Idaitė, Giedra Benetienė. Kretingos muziejus, 2012, p. 5–7. ISBN 978-609-404-125-9. Prieiga per internetą: <http://www.muziejuedukacija.lt/upload/183/upload_file/2012_Uzduociu_sasiuvinis_Kretingos_dvaro_sodybos_istorija.pdf>.
  22. VITKAUSKIENĖ, Vitalija. Į dvarą kviečia privatų verslą. Pajūrio naujienos, 2014, sausio 10, p. 5.
Ačiū! Laiškas išsiųstas nurodytu adresu.
Uždaryti
Uždaryti
Jūsų el. paštas*
Draugo el. paštas*
Komentaras*