Kultūra

Kretingos parapijos senosios kapinės
Sukurta: 2010-11-22 | Atnaujinta: 2016-05-13

Kretingos parapijos senosios kapinės, vad. Senosiomis kapinėmis, yra Kretingos r. sav. teritorijoje, beveik Kretingos m. centre, išsidėsčiusios Vilniaus g. deš. pusėje, aukštumoje, kurios vakarinę papėdę skalauja Akmena, pietinis šlaitas leidžiasi į santakos su Pastauninko upeliu slėnį, šiaurėje riboja gili dauba, o rytuose – Vilniaus g., kuria ėjo senasis kelias iš miesto ir bažnyčios į dvarą, Darbėnus ir Salantus.

Šiose kapinėse palaidoti trijų paskutinių šimtmečių Kretingos bažnyčios ir dvaro, kultūros ir visuomenės veikėjai. Kapinės nėra pačios seniausios Kretingoje. Ligi tol kretingiškiai savo artimuosius laidojo prie bažnyčios įrengtose kapinėse bei kapinėse deš. Akmenos krante, Maro kapeliais vadinamoje aukštumoje, kur šiandien tebestovi koplytėlė su Marijos skulptūra.

XIX a. pr. carinė valdžia uždraudė laidoti bažnyčių kapinėse ir įsakė parapuines kapines įsteigti toliau nuo bažnyčių. Savo žemėje, kitapus Pastauninko upelio tarp Akmenos ir kelio į dvarą (dab. Vilniaus g.), bernardinai įkūrė naujas parapines kapines. 1804 m. jose stovėjo keli kryžiai, ant akmeninės tvoros abipus pagrindinių vartų stovėjo dvi akmeninės baublinio tipo koplytėlės su medinėmis polichromuotomis ir paauksuotomis liaudies menininkų darbo Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Jono Krikštytojo skulptūromis. Šiandien į kairę nuo pagrindinių vartų ant tvoros stovi Šv. Jurgio, o į dešinę – Pietos skulptūra, kurias išdrožė ir buvusių koplytėlių vietoje pastatė tautodailininkas Raimundas Puškorius. Nuo XIX a. pr. kapines juosia akmenų mūro tvora, kuri paskutinį kartą rekonstruota 1990 m.

Vienuolyno vizitacijos aktai ir 1854 m. miestelio planas liudija, kad katalikai ilgą laiką naudojosi tik p. kapinių dalimi. Tai patvirtina ir 1817 m. čia pastatyta Šv. Jurgio koplyčia (rašoma, kad ji buvusi kapinių viduryje) bei susitelkę seniausi memorialiniai paminklai – antkapiai, kryžiai. Likusia kapinių dalimi iki XIX a. 8 dešimtmečio naudojosi stačiatikių bendruomenė.

1988 m. lapkričio 1 d. kapinėse priešais Šv. Jurgio koplyčią atidengtas bene pirmasis atgimusioje Lietuvoje paminklas lietuvių kančioms atminti, kurį projektavo architektas E. Giedrimas.

Parapijiečiai buvo laidojami abipus pagrindinio kapinių tako, tarp vartų ir koplyčios: p. pusėje vienuoliai, kitoje – pasauliečiai. Garbingiausiems kapo vietą parinkdavo prie tako. Čia palaidotas mokslininkas pranciškonas Jurgis Ambrozijus Pabrėža. 1933 m. vienuolyno gvardijonas tėv. Augustinas Dirvelė ant J. Pabrėžos kapo pastatė pseudogotikos stiliaus mūrinę koplytėlę su vienuolio ir angelų skulptūromis, kurias parvežė iš Vokietijos.

Kapinių pagrindinio tako šiaurinėje pusėje yra Kretingos apylinkių dvarininkų ir bajorų kapai. Istoriko J. Mickevičiaus duomenimis, čia palaidotas 1831 m. sukilimo dalyvis, Senkų k. (Kretingos sen.) bajoras Ignas Šalkauskis. Arčiau koplyčios išsirikiavę dvarininkų Parčevskių giminės antkapiniai paminklai. Čia palaidoti Konstantinas ir Vincentas Parčevskiai, kurie XIX a.–XX a. I pusėje valdė Mišučių, Jokūbavo ir Stončių dvarus.

Kapinėse yra išlikusių keletas labai senų tašyto akmens antkapinių plokščių. Tai vienuolių H. Skačkovskio, S. Stanevičiaus, kunigų L. Morovskio, J. Karmelitos kapai, datuojami XIX a. vid.–XX a. pr.

Šalia koplyčios palaidotas įžymaus visuomenės veikėjo, rašytojo, švietėjo, Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus vyresnysis brolis Mykolas Valančius. Priešais J. Pabrėžos kapą palaidotas bernardinų (pranciškonų) ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos paskutinysis provincijolas D. Šukevičius.

Į deš. nuo pagrindinių vartų yra Nagevičių šeimos kapavietė, kurioje palaidoti gydytojo, archeologo, generolo Vlado Nagiaus-Nagevičiaus tėvai, seserys, teta, močiutė. Šalia tėvų 1995 m. atgulė ir paties generolo V. Nagiaus-Nagevičiaus bei jo žmonos Veronikos palaikai, parvežti iš JAV.

Kapinių p. dalyje dar išliko keletas metalinių kryžių su lotyniškais užrašais, bylojančiais, kad čia palaidoti vienuoliai pranciškonai. Yra keli kryžiai ir su užrašais žemaičių tarme. Jie labai vertingi, nes lieti lietuviškos spaudos draudimo metais (1864–1904). Atrodo, kad visi minėti kryžiai lieti iš ketaus Klaipėdoje. Apie tai liudija ir kai kur išskaitomas liejyklos pavadinimas: „E. Ongley Memel“. Ant visų jų – XIX a. antros pusės datos.

Senosiose kapinėse yra tarpukariu bei pirmaisiais pokario dešimtmečiais statytų paminklų. Iš jų išsiskiria J. Kentros kapas-mauzoliejus, kurį ženklina įspūdingas raudono marmuro paminklas. Čia palaidotos J. Kentros žmona ir duktė. Teigiama, kad paminklą tašė Bajorų sunkiųjų darbų kalėjimo kaliniai, o bronzinį portretinį bareljefą sukūrė žymus dailininkas ir skulptorius  Br. Pundzius.

Atokiau nuo koplyčios į šiaurę yra Nepriklausomybės kovose žuvusių karių kapas su vienas greta kito stovinčiais kryželiais, būdingais Lietuvos savanorių kapams. Čia palaidoti Kretingos komendantūros kuopos viršila Petras Vilunis iš Telšių apskr. Alsėdžių vlsč., II-ojo pėstininkų pulko eiliniai J. Pavilonis ir Jonas Čičinskas, kilęs iš Rokiškio apskr. Obelių vlsč.

Šalia koplyčios palaidotas Kretingos miesto garbės pilietis, kraštotyrininkas Ignas Jablonskis (1911–1991), tyrinėjęs miesto ir aplinkinių rajonų archeologijos paminklus, etnografines sodybas, po karo atkūręs Kretingos muziejų.

Greta koplyčios 1992 m. perlaidoti pokario rezistentai, žuvę 1945–1953 m. už Lietuvos laisvę. Jiems kretingiškiai pastatė kuklų paminklą (architektas E. Giedrimas).

Šiose kapinėse atgulė ir pirmosios Kretingoje II pas. karo aukos – Paulauskų šeima: tėvai Ignas (1890) ir Monika (1902) bei vaikai Robertas (1933), Aldona (1936), Irena (1937), Janina (1939). Paulauskų šeima žuvo pirmąją karo dieną – 1941 m. birželio 22 – naciams apšaudant Kretingos geležinkelio stotį ir mazgą, tuomet sudegė ir medinė geležinkelio stotis. Paulauskų šeima gyveno priešais geležinkelio stotį, prasidėjus smarkiam artileriniam apšaudymui iš savo namelio bėgo slėptis griovyje, į kurį pataikė sviedinys. Žuvo visa šeima.

Remiantis išlikusiais užrašais, matyti, kad metaliniai kryžiai senosiose kapinėse pradėti statyti XIX a. vid. Seniausiais antkapiniais paminklais laikytini akmens plokštė ant H. Skačkovskio kapo (1848 m.) ir akmeninis kryžius ant J. A. Pabrėžos kapo (1849 m.). Ankščiau ir kartu su akmens bei metalo kryžiais kapinėse daug buvę medinių kryžių, kurių dauguma būdavo aukšti, ąžuoliniai, puošti įvairiais ornamentais. Apie tai liudija vienuolyno vizitacijų aktuose esantys kapinių aprašymai bei išlikusi ikonografinė medžiaga.

Kapinių šiauriniame gale, antšlaitėje, vadinamoje „nešventintoje žemėje“ ankščiau buvo laidojami gimę negyvi ar be krikšto mirę kūdikiai, savižudžiai, laisvamaniai ir ekskomunikuotieji. Jiems niekas nestatė kryžių, net patys artimiausi žmonės retai rūpinosi jų kapais.

Senosios parapijos kapinės veikė iki XX a. 7-ojo dešimtm. vid. vėliau buvo uždarytos ir apleistos. Valdžia norėjo jas panaikinti ir vietoj kapinių, kaip yra Klaipėdoje, Kaune ir kitur, padaryti parką. Tačiau Atgimimo banga ir visuomenės nuomonė įveikė tuometinių rajono vadovų užmačias ir kapinėse vėl leista laidoti.

1989 m. atnaujinus kapines buvo laidojama nebepaisant senų tradicijų, kurios susidarė XIX–XX a. I pusėje. Vietos gyventojai pradėjo laidoti be jokios tvarkos, tiesiog užsiimdami tuščius plotus ir senų apleistų kapų vietas. Į kapines plūstelėjo sunkūs akmens paminklai, tarp kurių tik vienur kitur matosi prisilaikant senų tradicijų pastatytas vienas kitas meniškas koplytstulpis, stogastulpis, medinė ar akmens skulptūra.

Priešais senąsias kapines XIX a. antroje pusėje buvo atidarytos Kretingos parapijos naujosios kapinės. Kretingos parapijos senąsias ir naująsias kapines skiria Vilniaus (seniau – Darbėnų) gatvė.

Lina Buikienė, 2010; Jolanta Klietkutė 2016

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

  1. BAUŽYS, Justinas, SAVČIUKAS, Andrius. Senosios Kretingos parapijos kapinės. Iš Kretingos miestui 390 metų. Kretinga: Kretingos Muziejus, 1999, p. 22-26.
  2. KANARSKAS, Julius. Kretinga: praeities skraistę praskleidus. Klaipėda: Druka, 2009, p. 84–85. ISBN 978-609-404-057-3.
  3. KANARSKAS, Julius. Senosios kapinės. Iš Kretingos Pranciškonai [interaktyvus]. Kretinga: Kretingos Pranciškonai, [b. m] [žiūrėta 2015 m. gruodžio 5 d.]. Prieiga per internetą: <http://old.kretingospranciskonai.lt/indexe191.html?option=com_content&view=article&id=115:senosios-kapins&catid=33:sakralinis-kultros-paveldas&Itemid=71>.
  4. KANARSKAS, Julius. Senosios Kretingos parapijos kapinės. Iš Pranciškonų Paveldas [interaktyvus]. Kretinga: Kretingos Pranciškonai, [b. m] [žiūrėta 2010 m. liepos 20 d.]. Prieiga per internetą: <http://pranciskonupaveldas.lt/kretinga/index.php?option=com_content&view=article&id=60:senosios-kretingos-parapijos-kapins&catid=35:istorijab&Itemid=70>.
  5. Kretingos rajono kultūros paveldas. Klaipėda: Libra Memelensis, 2005, p. 41-43. ISBN 9955-544-45-7.
  6. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Senosios Kretingos kapinės – miesto istorijos perlas. Pajūrio naujienos, 2009, spalio 30, p. 4.
  7. BENIUŠIS, Romualdas. [Laiškas] [rankraštis]. Kretinga, 2016 m. vasario 3 d. Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešosios bibliotekos bibliografijos-informacijos sektoriaus kraštotyros fondas, lap. 1, nuotr. 1.
Ačiū! Laiškas išsiųstas nurodytu adresu.
Uždaryti
Uždaryti
Jūsų el. paštas*
Draugo el. paštas*
Komentaras*