Kultūra

Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai altorius
Sukurta: 2016-10-10 | Atnaujinta: 2016-10-12

Viešpaties Apreiškimo švč. Mergelei Marijai altorius. Fotografuota J. Klietkutės, 20131610–1617 m. Kretingos valdytojas J. K. Chodkevičius su žmona Sofija fundavo Kretingoje mūrinę vienanavę gotikinio stiliaus bažnyčią. 1619 m. liepos 7 d. ją pašventino Žemaičių vyskupas Stanislovas II Kiška. Tuo pat metu turėjo būti pašventintas ir centrinis bažnyčios altorius.

1710 m. vienuolynas ir bažnyčia švedų kariuomenės buvo apiplėšti ir nuniokoti. Iki 1728 m. J. K. Sapiegos iniciatyva vienuolynas su bažnyčia suremontuoti, atnaujintas didysis altorius. Manoma, kad atnaujintą altorių vienuolyno dirbtuvėse galėjo pagaminti garsus skulptorius ir tapytojas Jokimas Dobročinskis († 1729), gyvenęs vienuolyne.

1748 m. gruodžio 17 d. šį altorių Popiežius Benediktas XIV šiam altoriui suteikė „altare privilegiatum“ – privilegijuotojo – statusą. Meldžiantis prie šio altoriaus už mirusius, jiems neribotam laikui („perpetuum“) suteikiamas nuodėmių atleidimas. Ne visi altoriai turi „perpetuum“, kai kurie – ribotą („ad tempus“). 1749 m. kovo 12 d. privilegiją patvirtino Žemaičių vyskupas Antanas Tiškevičius.

1763 m. pagrindinis altorius vėl atnaujintas, 1768 m. birželio 20 d. jį pašventino vyskupas Ignotas [Mykolas] Chominskis.

Centrinis altorius buvo arčiau bažnyčios centro, šalia stovėjo šoniniai Šv. Antano bei Šv. Pranciškaus altoriai, už centrinio altoriaus, bažnyčios apsidėje, vienuolių maldai įrengtos stalės. Vėliau didysis ir šoniniai altoriai buvo pastumti arčiau apsidės.

Kretingos altorius yra 160 cm aukščio, 820 cm pločio, trijų tarpsnių, dažytas, su kolonomis, kurių bazės ir kapiteliai puošti auksu ir sidabru. Altoriuje įkomponuota 15 skulptūrų, išlikusių nuo bažnyčios pastatymo, ir septynios vėlesnės skulptūros. Visų senųjų medinių skulptūrų nugarinė dalis nedažyta, išskobta, todėl medis gerai išsilaikė, nesuskeldėjo. Iš šonų altorių puošė mediniai ažūriniai drožinėti „sparnai“. Visas altorius pagamintas iš medžio, nenaudojant nei akmens, nei betono. Tai aukščiausias medinis altorius Lietuvoje.

Nuo senų laikų marmuras simbolizavo prabangą, tačiau gabenti tiek daug akmens iš Italijos į Kretingą būtų labai brangu, taigi nepaprastai talentingi meistrai medį išdažė aliejiniais dažais: altoriaus piešinys, dekoruotas rusvomis, žydromis ir rudomis gyslelėmis, imituoja itin prabangų marmurą, kurio galima gauti tik Italijoje ir Pietų Amerikoje. Lietuvoje daugiau nėra altorių, dekoruotų tokiu savitu būdu.

Drožėjų darbas taip pat labai kruopštus: skulptūros, išlikusios nuo bažnyčios pastatymo (XVII a.), buvo dažytos tempera, kai kurios detalės – diržai, drabužių klostės, kolonos, jų kapiteliai – puošti auksu ir sidabru. Kolonos pagamintos iš pušies. Kapiteliams drožinėti meistrai pasirinko minkštą medį – liepą. Kapitelių forma neturi analogo: ant jų nėra tokių pačių drožinių, visos trys jų pusės yra skirtingos formos, skulptūrų bruožai ir štrichai išdrožinėti labai kruopščiai. Nėra abejonių, kad šį altorių kūrė profesionalūs drožėjai ir dažytojai.

1908–1912 m. rekonstrukcijos metu buvo pakeistas bažnyčios interjeras, didžiojo altoriaus viduryje, pirmojo tarpsnio centre, arkoje sumontuota viena iš Kryžiaus kelio stočių scenų – Nukryžiavimo skulptūrinė grupė, sukurta meistro Meyerio, grafo Aleksandro Tiškevičiaus parvežta iš Vokietijos Oberammergau miesto, kur kas 10 metų vyksta įspūdingi teatralizuoti Kristaus kančios vaidinimai. Skulptūrinės grupės centre – Nukryžiuoto Jėzaus figūra, jos kairėje – sielvartaujančios Dievo Motinos (aukštis 182 cm) ir klūpančios šv. Marijos Magdalenos (128 cm), dešinėje – šv. apaštalo Jono (183 cm) skulptūros.

Skulptūrinę grupę rėmina dešimt puošnių kolonų (po penkias iš abiejų pusių), stovinčių ant aukšto cokolio. Kolonose įkomponuotos: kairėje – šv. Jono Krikštytojo ir šv. Pranciškaus, dešinėje – šv. Dominyko ir šv. Jono evangelisto skulptūros. Skulptūros dažytos balta spalva, drabužių pakraščiai paauksuoti. Šv. Pranciškus ir šv. Apaštalas Jonas avi paauksuotus sandalus, šv. Dominyko sandalai balti.

Jono Krikštytojo skulptūra yra 260 cm aukščio, vaizduoja šventąjį, tvirtai abiem basomis kojomis besiremiantį į žemę, sulenktoje kilstelėtoje dešinėje rankoje laikantį krikšto kriauklę, kairėje rankoje, nuleistoje palei šoną, – kryžių ilgu plonu stiebu. Drabužis nedengia kojų, leidžiasi netvarkingomis klostėmis, plaukai garbanomis krenta ant pečių, barzda trumpa, apvali.

Šv. Pranciškaus skulptūra yra 260 cm aukščio. Šventasis pavaizduotas su tradiciniais jo atributais – vilki pranciškonišką abitą, dešinėje rankoje laiko kryžių, kairę priglaudęs prie krūtinės.

Šv. Dominyko skulptūra yra 258 cm aukščio, atpažįstama iš atributų: domininkonų abito, knygos, kurią laiko dešinėje rankoje, ir rožinio, prikabinto prie kairiojo šono. Figūra frontali, statiška. Šventojo veidas apibendrintas, ramus, trumpai kirpti plaukai ir trumpa barzda. Apsiausto klostės krenta vertikaliai žemyn.

Šv. Jono evangelisto skulptūra yra 256 cm aukščio, apaštalą vaizduoja barzdotą, dešinę ranką glaudžiantį prie krūtinės, kairė ranka kiek atmesta į šoną, galva šiek tiek pakreipta į dešinę.

Tarp pirmojo ir antrojo tarpsnių, altoriaus centre, įkomponuotas kartušas, puoštas pranciškonų simbolika – sukryžiuotomis Jėzaus Kristaus ir šv. Pranciškaus rankomis bei kryžiumi tarp jų – su įrašu lotynų kalba, bylojančiu, kad šį altorių Popiežius Benediktas XIV privilegijavo už mirusiųjų ramybę.

Antrajame tarpsnyje, papuoštame aštuoniomis kolonomis, stovi 143 cm aukščio Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo statula su klūpančių angeliukų (po vieną iš abiejų pusių) skulptūromis. Šios trys skulptūros yra XIX a. pagamintos iš gipso. Skulptūra vaizduojama pagal Lurdo Švč. Mergelės ikonografinį tipą: balta ir žydra drabužių spalvos, uolienos luitą imituojantis pjedestalas. Galva kiek pakelta ir nedaug pasukta kairėn, akys nukreiptos į dangų, rankos sudėtos maldai. Iš viršuje esančio žydros spalvos baldakimo tarsi iš dangaus skrieja paauksuota šv. Dvasios balandžio pavidalu skulptūrėlė. Angeliukų aukštis 58 cm, jie vaizduojami priklaupę ant debesėlių, vienas kaire, kitas dešine koja, galvytes su švelniai modeliuotais veidukais ir rudais garbanotais plaukais kiek palenkę žemyn, pamaldžiai sudėję rankas, drabužiai ir sparnai balti, nuo pusės juosiančios skraistės alyvinės spalvos.

Iš abiejų pusių tarp kolonų ir ant skirtingo aukščio aukštų postamentų stovi apie 145 cm aukščio šešių biblinių karalių statulos, vadinamieji žemiškieji Kristaus protėviai. Šie Dovydo ainiai pavaizduoti kaip šarvuoti romėnų kariai vilkintys trumpus antikinius sijonėlius, karaceninius šarvus, ant peties susegtus apsiaustus. Figūros natūralaus dydžio, akcentuotais pilvais, rankų mostai patetiški, apsiaustai įmantriai drapiruoti.

Trečiame tarpsnyje – aukščiausioje ir garbingiausioje Didžiojo altoriaus vietoje, viršum Mergelės Marijos su angelais baldakimo – stovi biblinio karaliaus Dovydo su arfa rankose skulptūra, jam iš šonų – keturių biblinių karalių figūros. Iš viso Didžiajame altoriuje buvo 16 medinių biblinių karalių skulptūrų, bet išliko tik 11.

Už altoriaus ant sienos kabo titulinis bažnyčios Apreiškimo Švč. Dievo Motinai Marijai paveikslas, kuris iš bažnyčios matomas pro pirmojo tarpsnio skulptūrinę grupę, vaizduojančią Nukryžiavimo sceną. Nugarinėje altoriaus pusėje yra šv. Pranciškaus ir šv. Antano paveikslai bei skulptūra, vaizduojanti Jėzų Kristų, įkalintą kalėjime.

Mensa – 94x308 cm, tabernakulis – 214x180 cm. Altoriaus apatinė dalis – antepedijus, iš šonų dekoruotas dviem poromis apibendrintų piliastrų. 1937 m. jo viduryje įtvirtinta Paskutinės vakarienės skulptūrinė kompozicija (pagal Leonardo da Vinčio paveikslą), kurią dovanojo kun. Juras iš JAV. Gipso lipdinys su ažūriniu aprėminimu nudažytas aliejiniais dažais.

Abiejose didžiojo altoriaus pusėse ant kolonoje įkomponuoto išsikišusio postamento stovi nežinomo autoriaus skulptūros: kairėje – Lurdo Švč. Mergelės Marijos skulptūra, dešinėje – Jėzaus Kristaus, vilkinčio purpurinį apsiaustą, skulptūra. Abi 146 cm aukščio.

Per 1941 m. birželio 26 d. Kretingoje kilusį gaisrą nukentėjo pagrindinis bažnyčios altorius. Tais pačiais metais provincijolo br. Kazimiero Čepulio vadovaujami pranciškonai pataisė pagrindinį altorių, tačiau jis liko kiek mažesnis.

2004–2008 m. altorių restauravo St. Stanionio restauravimo ateljė iš Vilniaus. Per paskutinį šimtmetį visos skulptūros ir pats altorius buvo aštuonis kartus perdažyti įvairių spalvų aliejiniais dažais. Restauratoriai paliko zondus, kad galima būtų palyginti įvairių laikotarpių uždažymą. Cheminiais preparatais buvo naikinami kenkėjai – kirvarpos, kurios labai pažeidė ne tik medines konstrukcijas, bet ir skulptūras. Restauratoriai atidengė senąją auksuotę ir sidabruotę, jas sutvirtino, retušavo, atkūrė neišlikusias vietas. Keturios centrinės skulptūros buvo restauruotos Vilniuje, jas išvalė, atkūrė nuotrupas, tačiau kai kurių neperdažė, per gaisrą apdegusių detalių taip pat neatkūrė – tuo siekiama palikti kuo daugiau istorinio autentiškumo. Atkurtas altorius atrodo beveik toks, kokį jį prieš 400 metų sukūrė pirmieji meistrai.

2009 m. prie altoriaus įrengta trijų pakopų presbiterija, pakopose įrengtas trijų režimų šildymas, naujas aukos stalas iškeltas į presbiterijos priekį, arčiau žmonių. Ant pirmosios pakopos, prie pat altoriaus, paliktas įstiklintas nusileidimas į rūsį – Chodkevičių mauzoliejų.

Trys Kretingos bažnyčios altoriai yra įrašyti į Kultūros vertybių registrą, unikalus objekto kodas 7952.

Jolanta Klietkutė, 2016

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

  1. Altoriai (3) su skulptūromis. Iš Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. Vilnius: Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, [b. d.] [žiūrėta 2016 m. balandžio 21 d.]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/2ee5f813-8bbc-4036-9424-5743744b420b>.
  2. BENIUŠIENĖ, Irena. Bažnyčios altoriuje atgimsta fenomenali senovės meistrų kūryba. Pajūrio naujienos, 2006, spalio 13, p. 6.
  3. Dideli katalikų bažnyčios atnaujinimo darbai. Lietuvos aidas, 1937, birželio 22, p. 6.
  4. ELTA. Restauruojamas didysis Kretingos bažnyčios altorius. Iš Bernardinai.lt [interaktyvus], 2004, rugpjūčio 17, [žiūrėta 2015 m. rugsėjo 25 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.bernardinai.lt/archyvas/straipsnis/21881>.
  5. GEDVILAITĖ, Rasa. Atvėrus bažnyčios duris. Švyturys, 2014, rugsėjo 10, p. 6.
  6. KANARSKAS, Julius. Kretinga: praeities skraistę praskleidus. Klaipėda: Druka, 2009, p. 34, 45–47, 90–91, 95. ISBN 978-609-404-057-3.
  7. MIŠKINIS, Algimantas. Kretinga. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. Vilnius: Savastis, 1999, p. 296. ISBN 9986-420-57-1.
  8. Restauruotas didžiausias altorius Lietuvoje. Iš 15 min. [interaktyvus], [b. v.]: UAB „15min“, 2008 [žiūrėta 2015 m. gegužės 6 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/restauruotas-didziausias-altorius-lietuvoje-56-8091>.
  9. RUŠKYS, Petras. Kretinga ir jos vienuolynas. Šv. Pranciškaus varpelis, 1923, Nr. 2, p. 25.
  10. STONKUVIENĖ, Laima. Pagrindinis bažnyčios paveikslas atgimsta naujam gyvenimui. Švyturys, 2009, rugsėjo 2, p. 7, 12.
  11. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Balto marmuro altorių iškalė Indijoje. Pajūrio naujienos, 2009, gruodžio 1, p. 1–2.
  12. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Restauratoriai prikėlė didįjį Kretingos bažnyčios altorių. Pajūrio naujienos, 2008, liepos 11, p. 1, 3.
  13. Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia. Iš Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. Vilnius: Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, [b. d.] [žiūrėta 2016 m. balandžio 20 d.]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?MC=27495&lang=lt>.
Ačiū! Laiškas išsiųstas nurodytu adresu.
Uždaryti
Uždaryti
Jūsų el. paštas*
Draugo el. paštas*
Komentaras*