Kultūra

Archeologinis paveldas
Sukurta: 2010-11-10 | Atnaujinta: 2015-07-23

Proistorei pažinti reikšmingiausias yra archeologinis paveldas – seniausių šio krašto žmonių kultūros materialinis palikimas. Kretingos r. žinomos 93 archeologinės vietos.

Seniausius gyvenimo pėdsakus saugo septynios senovės gyvenvietės: Benaičių, Kalno Grikštų, Kašučių, Naujosios Įpilties, Padvarių, Tūbausių, Žibininkų. Ankstyviausia datuojama II tūkstm. pr. Kr. (Žibininkų), o vėlyviausia – II tūkstm. po Kr. pirmąja puse (Tūbausių).

Įspūdingai atrodo piliakalniai, kurių Kretingos r. suskaičiuojama 18: Dauginčių piliakalnis I, Dauginčių piliakalnis II, Ėgliškių, Imbarės, Kačaičių, Kartenos, Kurmaičių, Laivių, Martynaičių, Nagarbos, Nausodžio, Rūdaičių, Sauserių, Senkų, Senosios Įpilties I, Senosios Įpilties II ir senosios Įpilties III, Valėnų, Vėlaičių. Jų būta ir Auksūdyje, ir Gintaruose – ant pirmojo IX–XII a. įrengtas kapinynas, o ant antrojo XVI a. pastatytas dvaras. Ankstyviausi piliakalniai – Imbarės, Kurmaičių, Vėlaičių – atsirado I tūkstm. pr. Kr. antrojoje pusėje. Iš pradžių tai buvo įtvirtintos gimininių bendruomenių gyvenvietės, kurios I tūkstm. po Kr. tapo teritorinių bendruomenių pilimis, atlikusiomis tik gynybinę funkciją. X–XI a. dalis piliakalnių tapo teritorinių bendruomenių vyresniųjų (kunigaikščių) pilimis, administraciniais ir ūkiniais centrais. Tokie buvo Ėgliškių (Kretingos), Imbarės, Kartenos, Nagarbos ir Senosios Įpilties piliakalniai. Visos pilys sunyko XIII a. antrojoje pusėje per kovas su kryžiuočiais. Prie gynybinę paskirtį turėjusių objektų priskiriamas Auksūdžio senovės gynybinis įtvirtinimas, kurį sudaro žiedinis akmenų pylimas, vadinamas Kūlių Pilale.

Visi piliakalniai Kretingos krašte stūkso prie upių, į jų santaką ar slėnį įsiterpiančiuose aukštumų kyšuliuose. Kuo didesnė upė, tuo daugiau piliakalnių prie jos esama. Daugiausia jų – net devyni – išliko palei Miniją ir jos intakus Alantą, Kartenalę ir Salantą. Kiek mažiau – septyni piliakalniai – stūkso palei Akmeną (Danę) ir jos intaką Tenžę, o mažiausiai, tik keturi, yra prie Šventosios ir jos intako Darbos upės.

Iš ankstyvųjų dvarų kultūros paveldo vietų sąrašuose įrašyta Gintarų dvarvietė, vad. Vyšnių kalnu. Joje XVI–XVII a. stovėjo Senosios Kartenos dvaras.

Svarbus miestiečių materialinės kultūros ir miesto architektūros raidos pažinimo šaltinis yra  Kretingos senojo miesto vieta, išsaugojusi XVII–XVIII a. kultūrinį sluoksnį.

Apie ūkinės veiklos raidą pasakoja senovės žemdirbystės vietos, kurias žymi akmenų aptvarai ir krūsnys. Jų rasta 15 kaimų: Auksūdžio, Barkelių, Dubaišių, Erlėnų, Kašučių, Kluonalių, Kurmaičių, Nerėpų, Padvarių, Pajuodupių, Senkų, Tintelių, Tūbausių, Vaineikių, Voveraičių. Čia žemė buvo dirbama nuo žalvario amžiaus iki valakų reformos laikų.

Daug žinių apie senųjų krašto gyventojų materialinę kultūrą, mirusiųjų laidojimo papročius suteikia laidojimo vietos – pilkapynai ir kapinynai. Iš akmenų ir žemės supiltuose pilkapiuose laidota nuo žalvario amžiaus iki pat I a. Iš pradžių mirusieji laidoti nesudeginti, o nuo II tūkstm. pr. Kr. pabaigos sudeginti palaikai buvo užkasami urnose arba duobutėse. Iki šių dienų išliko 8 pilkapynų arba pavienių pilkapių vietos: Baublių, Ėgliškių (2), Kurmaičių (2), Padvarių, Pajuodupių, Žvainių.

Kapinynai – gausiausia archeologinio paveldo dalis, kurioje įregistruota 40 objektų: Ankštakių (I ir II), Auksūdžio I, Auksūdžio II ir Auksūdžio III, Ėgliškių (Andulių), Genčų I ir Genčų II, Gintarų, Imbarės, Joskaudų, Kalno Grikštų, Kašučių, Kiauleikių I ir Kiauleikių II, Kretingos, Kūlsodžio, Kurmaičių, Kvecių, Laivių, Laukžemės, Lazdininkų, Leliūnų, Nagarbos, Pajuodupių, Pryšmančių I ir Pryšmančių II, Rūdaičių, Raguviškių I ir Raguviškių II, Sakuočių, Sauserių, Senosios Įpilties I ir Senosios Įpilties II, Sūdėnų I ir Sūdėnų II, Tarvydų, Tūbausių, Užpelkių, Žibininkų. Ankstyviausi yra Benaičių senovės gyvenvietės teritorijoje aptikti senojo žalvario amžiaus griautiniai ir degintiniai kapai. II–V a. pajūryje buvo paplitę kapai su akmenų vainikais, kurie pakeitė pilkapius. Mirusieji juose laidoti nesudeginti, su gausiomis įkapėmis. Visų kapų sampiluose, o dažnai ir kapų duobės dugne, randama pavienių degėsių, sudegusių augalų, degėsių sluoksnių, kuriais užpildytos duobutės. Dalis mirusiųjų laidoti karstuose. Vyrus, moteris ir vaikus stengtasi laidoti galva į šiaurę, su nedideliais nukrypimais į šiaurės rytus ir šiaurės vakarus VIII a. pasirodė mirusiųjų deginimo paprotys, kuris vyravo nuo X a. Įvedus krikščionybę, laidojimo papročiai keitėsi. Nuo XIV a. mirusieji laidoti nesudeginti, tačiau iki pat XVIII a. pagal senus papročius jiems dėdavo įkapes (Auksūdis III, Kartena, Kretinga II).

Su pagonių kulto vietomis siejami Sūdėnų ir Pelėkių akmenys su dubenimis.

Lina Buikienė, 2010

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

  1. BLIUJIENĖ, Audronė. Užpelkių kapinynas – dešimtmečio tyrinėjimo apžvalga. Iš Kretingos senovė. Kretinga: Kretingos muziejus, 1999, d. 1, p. 5.
  2. Kretingos rajono kultūros paveldas. Klaipėda: Libra Memelensis, 2005, p. 4–7. ISBN 9955-544-45-7.
  3. Kretingos rajono piliakalniai ir alkakalniai. Kretinga: Kretingos muziejaus Turizmo informacijos skyrius, 2005, p. 1–6.
Ačiū! Laiškas išsiųstas nurodytu adresu.
Uždaryti
Uždaryti
Jūsų el. paštas*
Draugo el. paštas*
Komentaras*