Istorija

Istorija
Sukurta: 2009-12-02 | Atnaujinta: 2012-01-23

Kretinga

Kretinga pirmą kartą paminėta 1253 m. Kuršo vyskupo Henriko rašte, kaip Kuršių genties gyvenvietė, priklausiusi Mėguvos žemei. Tačiau žalvario ir geležies amžių archeologijos paminklai liudija, kad pietiniame miesto pakraštyje, vadinamame Bajorais, žmonės nuolatos gyveno jau nuo žalvario amžiaus. Čia lokalizuojama ir istorinė Kretingos pilis (XIII a.). Todėl galima teigti, kad Bajorų apylinkėje slypi giliausios Kretingos istorijos šaknys.

Kretingos rajono savivaldybė

Kretingos rajonas įkurtas 1950 m. priėmus savivaldos įstatymą, 1995 m. buvo panaikintos apylinkių, Kretingos ir Salantų miestų savivaldybės. Rajono teritorijoje buvo įkurta Kretingos rajono savivaldybė, o buvusios miestų ir apylinkių savivaldybių teritorijos pavadintos seniūnijomis. Šiandien Kretingos r. sav. apima 991 km² plotą. Jame įsikūrę Kretingos ir Salantų miestai, Darbėnų ir Kartenos miesteliai bei per 190 kaimų. 2008 m. pradžioje rajone buvo 45 835 gyventojai, iš kurių 23 277 žmonės gyveno miestuose, o 22 558 – miesteliuose ir kaimuose.

Kretingos vardo kilmė

Kretingos vardas XIII a. rašytiniuose šaltiniuose rašomas Cretyn, Creten (Cretene), Kertene (Kertenen). Nuo XVI a. vokiečiai ją vadino Cratinen, Crottingen, Krottingen, Russ. Krottingen, lenkai – Kretynga, o rusai iki Pirmojo pasaulinio karo – Кретингень. Kai kuriuose XVIII a. žemėlapiuose lotynų kalba rašoma Karten.

Tradiciškai aiškinama, kad vietovardis kilo nuo žodžio kratyti. Esą šiame krašte niekada netrūko akmenų, kuriais senovėje taisė kelius, grindė miesto gatves ir turgaus aikštę. Grindiniais į bažnyčią ar turgų vežimais dardančius valstiečius smarkiai kratydavo, dėl to jie miestą ir praminė Kretinga, t. y. vieta, kurioje krato.
Istorikas Mykolas Balinskis vietovardį kildino iš žemaičių tarme vartoto lenkų kalbos skolinio krotas, akrotas (lenk. okręt – laivas). Pasak jo, seniau Akmenos upe plaukiojo prekybos laivai, o ties Kretinga buvo įrengta laivų (krotų) prieplauka, davusi vardą vietovei.

Romantizmo dvasia dvelkia Teodoro Narbuto teiginys, kad vietovei vardą davė iš Grutingų giminės kilęs gotų karalius Armonas, pastatęs Grutingo pilį.

Lietuvių kalbininkai neabejoja, kad vardą vietovei davė senieji pajūrio gyventojai kuršiai. Kazimieras Būga ir Aleksandras Vanagas tvirtina, kad vietovardis kilo nuo veiksmažodžio kretėti (drebėti, purtėti, virpėti, tirtėti; sunkiai drebant eiti) ir kuršiams būdingos priesagos -ing-. Tuo tarpu Antanas Salys, remdamasis Kretingos vardo užrašymu XIII a. šaltiniuose, iškėlė prielaidą, kad pirminė vietovardžio forma buvo Kretenė (Kretinė), kilusi iš to paties veiksmažodžio kretėti arba kretenti (kinkuoti, pamažu eiti, drebančiu balsu giedoti) ir kuršiškos priesagos -ene. A. Vanagas laikėsi nuomonės, kad pirminė vardo forma vis dėlto buvo Kretinga. Painiavos XIII a. dokumentuose atsirado todėl, kad Livonijos ordino riteriai kalbėjo vokiečių žemaičių tarme, kurioje priebalsės g ir j buvo labai supanašėjusios ir painiojamos. Taigi Kuršo vyskupo raštininkai, tardami Kretingos vardą Kretinje, dokumentuose užrašė Cretyn, Creten ir pan.


XVII–XVIII a. miestas vadinosi Karolštatu (vok. Karolstadt, lot. Carolstadium, lenk. Karolsztad). Šio vietovardžio kilmė nekelia abejonių. 1609 m. savivaldos suteikimo privilegijoje rašoma, kad šalia Kretingos dvaro statomam miestui jo steigėjas Jonas Karolis Chodkevičius suteikė savo vardą ir pavadino Karolštatu, t. y. Karolio miestu.

Lina Buikienė, 2010

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1.    KANARSKAS, Julius. Kretinga: praeities skraistę praskleidus. Klaipėda: Druka, 2009, p. 9, 25–26, 259, 262. ISBN 978-609-404-057-3.
2.    Kretinga : [fotoalbumas]. Klaipėda: Libra Memelensis, 2003, p. 5. ISBN 9955-544-16-3.
3.    Kretingos rajonas. Vilnius: Algimantas, 2001, p. 1. ISBN 9986-509-62-9.

Ačiū! Laiškas išsiųstas nurodytu adresu.
Uždaryti
Uždaryti
Jūsų el. paštas*
Draugo el. paštas*
Komentaras*